Psichoterapeutas Siudikas – apie šių dienų žmones: nustoja galvoti, yra lengvai paveikiami ir nuolat jaučiasi suirzę

Naujausia „Telios“ užsakymu atlikta apklausa atskleidžia įdomių faktų apie mūsų telefono naudojimo įpročius, 2025 m. vasario mėnesį tyrimą atliko „Norstat“.

Tyrimo rezultatai rodo, kad net 96 % apklaustųjų tikrina telefoną vos nubudę. 90 % lovoje prieš miegą naršo telefone. Dažniau tai daro moterys ir jaunimas iki 29 metų.

72 % pasiima telefoną į tualetą, dažniau tai daro 30–39 metų vyrai. 80 % tikrina telefoną darbo susitikimų metu. 69 % tikrina telefoną būdami su draugais: skaito naujienas, rašo žinutes ar naršo internete.

71 % pasimatymo metu bent trumpam įsijungia telefoną. 55 % bent kartais vairuodami telefoną paima į rankas. 77 % naršo telefone žiūrėdami filmą ar serialą. 77 % tikrina telefoną valgydami su šeima. 87 % tikrina net bendraudami su artimaisiais. 72 % mano, kad naršymas kartu – vis tiek laikas kartu. 40 % bent kartais siunčia pranešimus žmonėms, esantiems tame pačiame kambaryje. Dažniausiai tai juokingi memai ar vaizdo įrašai, bandymas atkreipti dėmesį arba noras pasakyti ką nors privačiai.

51 % yra turėję konfliktų dėl telefono naudojimo – nuo smulkių nesutarimų iki rimtų diskusijų su šeima, partneriu ar draugais, dažniau tarp 30–49 m. 88 % netaiko jokių ekrano naudojimo apribojimų, nors trečdalis norėtų. 54 % niekada netikrina, kiek laiko praleidžia prie ekrano. 23 % jaučia stresą, kai telefonas beveik išsikrovęs, 35 % dėl to bent jau nerimauja. 68 % mano, kad telefone praleidžia iki 4 valandų per dieną, tačiau pasaulinis vidurkis yra 5 valandos.

43 % mano, kad suaugusieji veidmainiauja, kai riboja vaikų, bet ne savo telefono naudojimą. 84 % tėvų mano, kad vaikai telefonu naudojasi per daug. 67 % nustato telefono naudojimo taisykles vaikams, bet tik 23 % jų laikosi, o 31 % jokių taisyklių neturi.

53 % paauglių (16–19 m.) mano, kad jų tėvai telefone praleidžia tiek pat arba net daugiau laiko nei jie. 50 % norėtų mažiau būti prie telefono, kad galėtų daugiau bendrauti su draugais gyvai, tarp merginų šis noras dažnesnis.

Kasdienis gyvenimas socialiniuose burbuluose išties labai patogus, nes panorėjus nebelieka tų, kurie tau nepatinka, nebelieka nuomonės, kuriai tu nepritari, tačiau kartu nyksta riba tarp objektyvios ir neobjektyvios informacijos. Paklausus psichologo-psichoterapeuto E. Siudiko, kuo pavojingas toks vienpusis bendravimas, specialistas atsako, kad visų pirma tuo, jog žmogus nustoja galvoti savo galva: „Socialinis burbulas augina silpną žmogų – tokį, kuris nebeieško tiesos, o tik nori jaustis teisus. Gyvendamas tarp vienodų nuomonių, jis nuolat gauna tokį patvirtinimą. Tai pavojinga ne tik jam pačiam, bet ir visai visuomenei, nes jis nustoja abejoti, tuomet pradeda tikėti viskuo, kas atitinka jo burbulo pasaulėžiūrą, nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne. Pamažu atpranta nuo abejonių, klausimų, kitokio žvilgsnio, požiūrio. Mes nustojame girdėti vieni kitus. O kai nebesikalbame – tampame lengvai valdomi.“

Į klausimą, kokios yra ilgalaikės pasekmės, kai nuolat esame apsupti tik tų pačių nuomonių ir įsitikinimų, psichologas-psichoterapeutas atsako, kad ilgainiui toks žmogus tampa emociškai, intelektualiai, socialiai pažeidžiamas, nebeturi vidinės stiprybės išgirsti kito, nes bet kokia kita nuomonė jam gali atrodyti kaip grėsmė. Užmezgus santykius tai reiškia konfliktų vengimą arba agresyvų puolimą. Viešoje erdvėje – rėkimą, o ne kalbėjimąsi. Asmeniniame gyvenime – apšalimą, sustojimą vietoje.

Psichologas-psichoterapeutas sako, kad kuomet socialiniai burbulai iškreipia mūsų gebėjimą objektyviai vertinti informaciją, tuomet atsiranda ir rezultatas – „užsikimšusi“ galva. Šis „užsikimšimas“ yra ne nuo žinių, o nuo vienos krypties, kai nebegali priimti naujos, kitokios informacijos, nes ji kertasi su tuo, kuo jau tiki. Tokiu atveju protas neauga, o „riebėja“ nuo patvirtinimų – ir tai yra pavojinga.

„Taip atsiranda melagingų nuomonių, kurios žmogui atrodo lyg šventa tiesa. Ir dar blogiau – tokiu žmogumi tampa labai lengva manipuliuoti. Parodyk jam antraštę, kuri atitinka jo burbulo naratyvą, ir jis tuo tikės. Beje, ne tik tikės – gins, net jei tai yra visiškas absurdas. Manipuliacija burbule veikia idealiai. Tu nebematai visumos, matai tik iškarpytą realybę, kuri verčia tave jaustis esant teisų. Ir tai, kas „patogu“, uždaro kelią tam, kas tikra“, – pastebi E. Siudikas.

Į klausimą, kaip iš esmės personalizuoti turinio srautai gali formuoti vartotojų elgseną, nuomones, pasaulio supratimą, E. Siudkas atsako, kad toks turinys keičia žmonių mąstymą tyliai, bet galingai – tarsi lašas po lašo plautų smegenis.

„Vartotojas to nejaučia, bet algoritmas kiekvieną dieną sukuria jam pasaulio versiją – pritaikytą, įtikusią ir saugią. Tokį pasaulį, kuriame jis jaučiasi teisus, „matantis“, „išmanantis“. O iš tikrųjų jis uždaromas į informacinį kalėjimą. Kai žmogus mato tik tai, kas atitinka jo įsitikinimus, neieško tiesos – jis ieško įtvirtinimo. Ir kuo labiau algoritmas taikosi prie žmogaus nuomonės, tuo mažiau jis sugeba priimti kitokią realybę. Ilgainiui nuomonė tampa nebe asmenine – tai sistema, kurią jis įdiegia į savo galvą net nepastebėjęs.

Tuomet formuojasi virtualus pasaulio suvokimas, mažai ką turintis bendro su tikrove. Jei žmogus domisi sąmokslais, jam rodys dar daugiau sąmokslų. Jei bijo, rodys, ko dar bijoti. Jei yra piktas, duos daugiau priežasčių pykti. Ir viskas atrodo tikra“, – paaiškina psichoterapeutas.

Pasak pašnekovo, tai pavojingas reiškinys ne todėl, kad technologija bloga, o todėl, kad žmogus dažnai nežino, kas jam formuoja pasaulio vaizdą. Ir kai pasaulį formuoja nebe tavo patirtis, o algoritmas, prarandi laisvę mąstyti, jausti ir gyventi.

Į klausimą, kokia yra socialinių tinklų įtaka mūsų kritinio mąstymo įgūdžiams ir kaip tai veikia sprendimų priėmimą, psichologas atsako, kad jie tai daro tyliai, saldžiai ir taip maloniai, kad žmogus pats to net nepastebi: „Kai aplink visi galvoja kaip tu, kai algoritmas tau rodo tik tai, kas patinka, tavo smegenims nebereikia mąstyti – jos tik viskam pritaria. O tai reiškia, kad kritinis mąstymas nustoja veikti kaip įrankis – jis tampa nereikalingas.

Pradingsta įgūdis savęs klausti: ar tai tikra? Kas tai parašė? Kodėl man tai rodo? Ką dar galėčiau žinoti šia tema? Vietoj to sakom: „Nu aišku. Aš ir sakiau. Visi kiti kvailiai!“ Tokios būsenos sprendimai daromi ne remiantis faktais ar argumentais, o emocijomis, nuogirdomis, baime.“

Pasak psichoterapeuto, tai reiškia, kad atsiranda vis daugiau impulsyvių, siaurų, paviršutiniškų sprendimų: tiek asmeniniame gyvenime, tiek balsuojant, tiek vertinant kitus. Tuomet stipriai mažėja žmogaus gebėjimas susigaudyti sudėtingose situacijose. Jis ima norėti greitų atsakymų, paprastų tiesų, vieno „teisingo“ požiūrio, ir toks žmogus tampa lengvai valdomas – tiek emociniu, tiek politiniu lygmeniu.

„Reziumuojant kuo ilgiau esi burbule, tuo mažiau mąstai. Ir kuo mažiau mąstai, tuo daugiau kiti mąsto už tave. O kai kiti pradeda mąstyti už tave, tampi nebe žmogus, o įrankis. Vienintelė išeitis ištrūkti iš to – save kvestionuoti. Stebėti savo sprendimus. Ir, svarbiausia, – nebijoti būti neteisiam. Tik tas, kuris drįsta suklysti, turi šansą iš tikrųjų mąstyti“, – atkreipia dėmesį psichologas-psichoterapeutas.

„Mūsų smegenys tiesiog geidžia, kad kas nors pasakytų: „Tu teisus, tu matai teisingai.“ Socialiniai burbulai tą ir duoda. Vėl ir vėl, lyg dopamino dozė. Žmogus pradeda gyventi ne pasaulyje, o atspindyje, kuris jam malonus. O tai silpnina savivertę, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo atvirkščiai. Žmogus pradeda jaustis vertingas tik tada, kai kas nors jam pritaria. Viena priešinga nuomonė – ir jis jau ginasi, pyksta, susierzina. Tai ženklas, kad vidinė atrama nestabili. Psichologinė gerovė tampa priklausoma nuo visuomeninio „veidrodžio“. Nuo to, ar „mano burbulas“ mane palaiko. Jei palaiko – ramu. Jei ne – tragedija. Tokie žmonės sunkiai ištveria konfliktus, kitokią nuomonę, net neutralią kritiką. Jie tampa trapūs, jautrūs, kartais net agresyvūs“, – pastebi psichoterapeutas.

Į klausimą, kur mato pavojų, E. Siudikas atsako, kad kuo labiau žmogus įsikimba į burbulą, tuo mažiau sugeba gyventi realiame pasaulyje, nes realybė – tai skirtingi žmonės, idėjos, ribos. Ir kai burbulas tai atmuša, realus gyvenimas pradeda kelti stresą. Konfliktai šeimoje, darbe, visuomenėje – vis dažnesni. Ne todėl, kad pasaulis pasikeitė, bet todėl, kad žmogus nebeturi įrankių su tuo tvarkytis.

E. Siudikas atsako, kad į priešingą nuomonę žmonės reaguoja ne kaip į kitą požiūrį, o kaip į grėsmę, ir ne todėl, kad ta nuomonė pavojinga, – tiesiog ji kerta į pačią jo tapatybę.

„Kodėl taip reaguojama? Tokie žmonės nebeatskiria nuomonės nuo asmenybės. Jei nesutinki su mano nuomone, vadinasi, tu mane atmeti. Ir čia prasideda problema: kitokia nuomonė ne tik žeidžia – ji kelia vidinį chaosą. Atsiranda emocinė įtampa, pyktis, noras gintis arba pulti, padidėjęs stresas, nerimas, nes nėra saugumo, viskas drebina vidų.

Psichologiškai žmogus nebesijaučia stabilus. Jis nebeturi vidinės atramos, nes visa savivertė remiasi į patvirtinimus iš išorės. Vos tik kas nors pasako priešingai – viduje viskas tarsi pradeda griūti. Kyla labai daug streso. Kai viduje nėra erdvės kitokiai minčiai, kiekvienas susidūrimas su ja tampa psichologiniu smūgiu“, – į pavojingą būseną atkreipia dėmesį psichoterapeutas.

Psichologas-psichoterapeutas E. Siudikas sako, kad atpažinti socialiniame burbule įstrigusį žmogų galima labai paprastai, mat jis jaučiasi visada teisus: „Jis ne klauso, o moko. Ne domisi, o vertina. Kai susiduria su kita nuomone – ne kalbasi, o šaiposi, puola, ignoruoja arba iškart blokuoja. Tai rodo, kad jo protas užsidarė.“

Pasak E. Siudiko, tokie žmonės labai supaprastina pasaulį: „Viskas yra „gerai“ arba „blogai“, „juoda“ arba „balta“. Tarpinių variantų neegzistuoja. Toks mąstymas rodo, kad žmogus nebenori arba nebegali matyti sudėtingumo – jis jį iškeičia į saugumą. Pradeda labiau emociškai reaguoti. Jei kito požiūris sukelia pyktį, panieką ar net paniką, tai ženklas, kad vidinis pasaulis nebepakelia skirtumo. Toks žmogus bus uždaras naujai informacijai. Jei sako „aš viską jau žinau“, „čia viskas aišku“, tai rodo, kad mąstymas ne pagrįstas faktais, o užrakintas tarp įsitikinimų.

Gali būti juntamas poreikis gauti pritarimą iš „savų“. Kai savivertė priklauso nuo to, ar burbulas palaiko, žmogus tampa priklausomas nuo grupės. Taip pat būdinga nuolatinė gynyba arba puolimas. Jei žmogus nebesugeba išbūti neutralios būsenos, o į viską reaguoja tarsi į asmeninį puolimą, tai rodo vidinį nesaugumą ir negebėjimą atlaikyti neapibrėžtumo bei gyvenimo įvairovės“, – teigia psichologas-psichoterapeutas E. Siudikas.

Psichoterapeutas, paklaustas, ką mano, kai žmonės internete smerkia kitaip mąstančius, atrodančius, gyvenančius ne pagal jų supratimą, ir ar jiems tampa geriau, kai išlieja tulžį ant kitų, atsako, kad toks elgesys nėra tik „nuomonės išsakymas“.

„Tai emocinis išsitaškymas, kurį žmonės vadina „tiesos sakymu“, bet aš tai vadinu paprastu psichologiniu „viduriavimu“. Kodėl tai daro mamos, seneliai, kaimynai? Mat žmogus dažnai „kaukėtai“ vaikšto realybėje, o internete pagaliau „gali būti savimi“ – deja, ne ta gerąja prasme. Vidinis pyktis, nuoskaudos, pavydas, neišgyventos traumos – visa tai veržiasi per ekraną, nes čia nėra pasekmių.

Mes, kaip visuomenė, jaučiame didelį emocinį badą. Niekas mūsų nemokė kalbėti apie jausmus, nemokė priimti skausmo, nesipiktinti dėl visko, kas skiriasi nuo mūsų. Niekas nemokė išbūti su savo pykčiu – tik slėpti arba sproginėti. Tai ir sproginėjam. Ant bet ko, ant bet kurio, nes viduje jau seniai kaupėsi. Galiausiai tai tampa priklausomybe. Komentaras veikia kaip psichologinis shot’as – trumpam pasijunti stipresnis, teisesnis, geresnis. Tavo ego gauna saldainiuką. Bet tas jausmas trunka kelias minutes, o paskui pasijunta dar tuščiau. Taigi eini dar vieno saldainio – kito purvino komentaro, kito išliejimo. Tai ne tiesa, tai pigus emocinis cukrus“, – tiesiai šviesiai sako E. Siudikas.

Pasak psichoterapeuto, mums trūksta vieno dalyko – emocinio raštingumo, gebėjimo suprasti, kas su manimi vyksta, kai pykstu, kaip išreikšti save be puolimo, kaip jausti ribą tarp nuomonės ir agresijos. „Kol to neturime, komentuoti bus lengviau, nei išsikalbėti. Ir purvas bėgs toliau“, – teigia psichoterapeutas.

Į klausimą, kokios psichologinės strategijos gali padėti žmonėms ištrūkti iš socialinių burbulų ir pradėti pagarbiai įsiklausyti į kitas nuomones, plėsti savo pasaulio suvokimą, matyti jį plačiau, kartu atkurti gebėjimą mąstyti kritiškai, psichologas-psichoterapeutas atsako, kad ištrūkti iš socialinio burbulo nėra techninis veiksmas, tai – psichologinis aspektas. Reikia ne tik paspausti like, užtikus kitokią nuomonę, bet ir paspausti save – iš vidaus į diskomfortą, į abejonę, į vidinius pokyčius.

„Rekomenduoju užduoti sau pavojingą klausimą: „O kas, jei aš klystu?“ Tai – brandžių žmonių klausimas. Ne silpnumo, o stiprumo ženklas. Tik tie, kurie nebijo sugriauti senų įsitikinimų, gali pastatyti ką nors tikro. Svarbu praktikuoti aktyvų klausymą. Ne tam, kad atsakytumėte, o tam, kad suprastumėte. Klausykite žmogaus, kurio požiūris nepatinka. Ne šiaip klausykite, o stenkitės išgirsti, ką slepia jo žodžiai. Kas jam skauda? Ko bijo? Kokie jo motyvai?

Stebėkite ne tik savo mintis, bet ir jausmus. Jei skaitote priešingą nuomonę ir jaučiate pyktį, sarkazmą – sustokite. Ne kitas kaltas. Tai yra paties negebėjimas atlaikyti skirtumo. Ir tai – psichologinio augimo momentas, jei nepabėgsite. Taip pat sekite skirtingus kanalus, skaitykite prieštaringus šaltinius, domėkitės pasauliu ne tik iš vieno šaltinio. Ne tam, kad pakeistumėte nuomonę, o kad turėtumėte daugiau duomenų mąstyti.

Praktikuokite nežinojimo būseną. Nežinojimas nėra silpnumas. Tai vieta, kur prasideda tikras žinojimas. Tyliai pasakykite sau: „Aš nežinau, kaip yra iš tikrųjų“ – svarbus žingsnis pradedant mąstyti kritiškai, o ne reaguoti automatiškai.

Svarbiausia, mano akimis, ieškoti dialogo, o ne pergalės. Nenustoti bendrauti tam, kad laimėtumėte ginčą. Pradėti kalbėti tam, kad suprastumėte kitą žmogų. Net jei galų gale ir nesutiksite, galbūt abu tapsite paaugę“, – neabejoja ir kviečia nesmerkti vieniems kitų psichologas-psichoterapeutas E. Siudikas.