XX a. pabaigoje ir pirmąjį XXI a. dešimtmetį, kai dar dirbau popieriniuose provincijos savaitraščiuose, tos viena ant kitos lipančios šventės atrodė gerokai svarbesnės. Vietinė valdžia pakviesdavo išgerti kavos bei paragauti torto ir ją mylinčius, ir negailestingai kritikuojančius žurnalistus, išklausydavo jų pageidavimus be jokių kliūčių gauti ir skleisti informaciją, pasigirdavo nuveiktais darbais. O paskui ir pačiose redakcijose užtekdavo laiko ir taurę pakelti, ir dar surasti, kuo užpildyti poros spaudos lankų apimties leidinį. Nacionalinė žiniasklaida dirbo kitu ritmu, bet valstybės pareigūnų ir skaitytojų pagarba žurnalisto profesijai visur buvo panaši. Net kai popieriniai laikraščiai ėmė nykti ir kraustytis į internetą, išliko žurnalistinės etikos standartai ir atsakomybė už kuriamą turinį.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.