Apie ką mes čia…
Gyvendamas neįdomų, tuščią ir jokios geros ateities nežadantį biuro planktono gyvenimą, Džonas galiausiai su tuo susitaiko, kol jo gyvenime netikėtai neatsiranda žmogus, kuris apverčia jo pilką kasdienybę aukštyn kojomis. Tuo žmogumi tampa nutrūktgalviška ir nenuspėjama Džiunė, kuriai jis neužilgo pradeda jausti šiltus jausmus. Tik yra vienas bet... Mergina su savo pasaulio matymu gali nuvaryti Džoną į kapus.
Kūrinio turinys
Kaip jau užsiminiau pradžioje, Lucas Bessonas per pastarąjį dešimtmetį nesugebėjo pristatyti jokio didesnio dėmesio verto projekto, be kelių žiūroviškų kaip „Dogmenas“ ir „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“. Tad normalu, kad eidamas žiūrėti šio jo naujausio filmo, nedėjau jokių vilčių. O ir pats filmo „Džiunė ir Džonas“ anonsas nuteikė tam, kad tai bus dar vienas projektas su ne vieną kartą matytu siužetu. Taip ir gavosi. Pirmiausia, aišku, dėl pačios koncepcijos, kuri man priminė du itin ryškius panašią temą gvildenančius Holivudinius projektus – 1967 m. klasikinį „Bonė ir Klaidas“ ir 90-aisiais pristatytą „Telma ir Luiza“. Antra, dėl šabloninės, nuspėjamos ir originalumo stokojančios istorijos.
Tačiau, kaip ten bebūtų, filmas turi vieną milžinišką pliusą – savo žvalų tempą ir absurdiškai karikatūrines situacijas, kurios apipavidalintos įtampa ir humoru. O tai reiškia, kad bežiūrėdamas į šias dviejų jaunų ir simpatiją vienas kitam jaučiančių žmonių šėliones, žiūrovas gauna visai smagią ir nenuobodžią pramogą. Žinote, vienkartinę pramogą, kuri, aišku, pasimiršta vos tik išėjus iš kino salės, bet šiuo atveju ir to pakanka. Kartais tiesiog reikia tokių neblogai sukaltų trilerio žanro projektų, kurie leistų elementariai atjungti smegenys ir tiesiog atpalaiduotų pusantros valandos.
Esminiai siužeto veikėjai Džonas ir Džiunė nespinduliuoja charizma, bet užtat jų kaip personažų atsiskleidimas įvyksta, o tai reiškia, kad bent jau galima su jais susipažinti iš kelių perspektyvų, kad suprastume jų ne visuomet adekvačius poelgius ir motyvus. Antro plano personažai filme atlieka „baldų“, arba tiksliau statistų, vaidmenį ir neturi pernelyg didelės įtakos šiai istorijai.
Manau to užtenka apibūdinti šios juostos šabloninį, nuvalkiotą ir neoriginalų turinį, lyg tai būtų „TikTok“ įrašas, bet trunkantis žymiai ilgiau už įprastinius bukai pramogai skirtus šios platformos filmukus.
Ir nors filmas susižiūri neblogai, bet bežiūrint jį dar sykį galima įsitikinti, kad Lucas Bessonas pastaraisiais metais tiesiog prarado savo kūrybinį potencialą, kepdamas bedvasius, vienkartinius ir jokio susidomėjimo nesukeliančius kino projektus. Na, o patį filmą galėčiau prilyginti tiems, kurie prieš kelis dešimtmečius keliaudavo tiesiai į DVD lentynas, o dabar bandytų siekti populiarumą tokiose srautinių transliacijų platformose kaip koks „NETFLIX“. Atvirai kalbant, tiesiog ne kino teatrams tokie filmai ir tiek.
Techninė juostos pusė
Kas krenta į akis, kalbant apie techninius šios juostos aspektus, tai gana energingas ir įdomius rakursus apčiuopęs kameros darbas, kuris vienu momentu man priminė prieš kelis dešimtmečius keptus kriminalinius filmus Europoje kaip „Bėk, Lola, bėk“ ar Luco Bessono „Leonas“. Vaizdo montažas dinamiškas ir nuteikiantis neprailgstančiam reginiui, kas, žinoma, mane nudžiugino, nes dėl jo istorija nestovėjo vietoje.
Be šių didžiausių techninių privalumų, filmas siūlo visai neblogą ir prie rodomų scenų atitinkamai parinktą muziką, tvarkingą meninį apipavidalinimą ir veiksmo epizodams specialiai sustiprintą ir net kažkiek erzinti garsą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba filme mano akimis buvo pernelyg hiperbolizuota, o ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai Matilda Price su Luke’u Stantonų Eddy’iu nesukelia jokio susidomėjimo savo įkūnytais personažais dėl jų nykumo. Tiksliau tariant, jie visiškai neturi charizmos, todėl susidomėjimas jų suvaidintais veikėjais išgaruoja pakankamai greitai. Antrame plane situacija panaši, nes jame galime pamatyti Ryaną Shoosą, Honey Lauren, Deaną Testermaną, Sherry Mattson ir Ayanna S. Flemings, kurie taip pat neatrodo įsimintinai.
Verdiktas
„Džiunė ir Džonas“ – labai jau šabloninis, kelis legendinius savo tema projektus atkartojantis, neįdomiais veikėjais papuoštas ir vienkartinei pramogai skirtas naujas legendinio Luco Bessono trileris, kurį gelbėja jo pakankamai neilga trukmė, tvarkinga išorė ir stebinančiai žvalus pasakojimo tempas. Ne stebuklas, bet pasiži