„Ne tik senjorai, bet ir apskritai lietuviai linkę būti viskuo nusivylę – matyt, toks jau mūsų tautos bruožas. Bet aš tikrai nesu nusivylusi – džiaugiuosi viskuo, net ir šaltu pavasariu ar lietumi. Galų gale – pačiu gyvenimu. Man metų jau pakankamai, o vis dar nori pakeliauti, pamatyti“, – šypsosi Delfi pašnekovė.
Išėjusi užtarnauto poilsio pakeitė profesiją
Jau 25-erius metus Violeta darbuojasi amerikiečių kompanijoje „Mary Kay“, o darbą susirado jau išėjusi į pensiją. Šiuo metu moteris užima pardavimų direktorės statusą. Ji kone kasdien išeina iš namų, bendrauja su žmonėmis bei suteikia moterims naudingos informacijos apie veido odos priežiūrą.
„Mano išsilavinimas – miškų ūkio inžinerija. Tai labai toli nuo to, ką aš veikiu dabar – anksčiau pagal specialybę visą laiką ir dirbau. Su šeima gyvenome Jonavoje, vėliau dėl vyro darbų persikėlėme į Kauną – jei būtų buvusi galimybė, gal ir ilgiau būčiau dirbusi miškų ūkyje.
O grožio ir kosmetikos srityje atsidūriau visai netikėtai, specialiai tikrai nieko neplanavau. Kita vertus, išėjusi į pensiją net nemąsčiau, kad galėčiau sudėjusi rankas sėdėti – visą gyvenime susirandu ką veikti. Mėgstu žmones, mėgstu būti su jais“, – sako ji.
V. Maculevičienė tikina pastebėjusi, kad moterims patinka būti gražioms, prižiūrėti veidą, saikingai pasidažyti. Joms to reikia, šypteli pašnekovė, o ypač – patarimo, kaip ir ką naudoti, kada kokią priemonę tepti.
„Kaip galima neprižiūrėti savęs? Man tai kelia nuostabą, bet yra tokių žmonių, sakančių, kad na, jau tokie metai, ką čia bepadarysi. Vis dėlto niekada nėra vėlu pradėti. Moterys turėtų labiau save mylėti, bet mes, lietuvės, tikriausiai nelabai tai darome, sėdime užsidariusios namuose. O tai, mano manymu, ir yra blogiausia – sėdėti ant sofos ir žiūrėti televizorių. Tada nieko nebereikia“, – įsitikinusi moteris.
Violeta tikina, kad net artimųjų, buvusių kolegų, bičiulių tarpe yra moterų, kurios sėdi nuleidusios rankas ir nesirūpina savo išvaizda. Pasiteiravus, ar ji bando jas įkvėpti savo pavyzdžiu, pašnekovė šypteli – aš paprasčiausiai su jomis apie tai nekalbu.
„Jų neperkalbėsiu. Jos mato išdėliotus mano buteliukus, priemones, visada gali kreiptis – juolab, kad daugelis draugysčių tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Vis tik dažniau mane supa tokios moterys, kurios nori save prižiūrėti – tokie žmonės mane pritraukia prie savęs, tuo pačiu aš pati traukiu juos“, – šypsosi Violeta.
Pašnekovė tikina naudojanti savo atstovaujamo prekės ženklo kosmetiką – liniją, skirtą brandžiai odai. Ji nepamiršta ne tik kremo. Violeta akcentuoja, kad labai svarbu veidą ne tik valyti, bet ir tonizuoti, naudoti papildomas priemones – yra visa sistema, kuri, kaip rodo jos pačios patirtis, veikia.
„Tai yra būtinybė. Ne namuose iš alijošiaus ar agurko pasigaminti kremuką, o naudoti profesionalų. Kokią dekoratyvinę kosmetiką naudoju? Nuo pat jaunystės lūpas pasitepu lūpdažiu, akis – tušu. Tai darau iki šiol, – sako Delfi pašnekovė. – Tik, žinoma, neryškiai. Nemanau, kad tokiame amžiuje tiktų.“
Didžiausia aistra – kelionės
Violeta kadaise buvo įmonės, kurioje dirbo, profsąjungos pirmininkė. Tada ji daug keliaudavo – išvažinėjo pietų šalis, Kaukazą, vidurio Aziją, Sibirą, su vyru aplankė Ameriką. Nors dabar pati moteris ekskursijų nebeorganizuoja, turi sūnų, kuris būtent tuo ir užsiima. Jis gyvena Atėnuose, ne veltui Graikiją taip pamilusi ir pati Violeta. Dažniausiai sūnus tampa ir moters kelionių parteriu – vyro ji neteko dar prieš 7-erius metus. Kompaniją pašnekovei dažniausiai palaiko ir dar 4 laiko patikrinti bičiuliai, tad nuobodžiauti kelionėse netenka.
„Vaikai – užaugę, anūkės didelės, todėl keliauju pati sau. Dažniausiai – į Europos sostines, Graikiją. Labai mėgstu Stambulą – planuoju ten vykti gegužės mėnesį. Tai bus mano trečias kartas šiame mieste – užtenka vos kelių dienų, kad atsijungčiau nuo viso likusio pasaulio. Mėgstu keliauti aktyviai, niekada neguliu prie jūros, tik nusimaudau, – optimizmu užkrečia senjorė. – Įprastai keliauju du kartus per metus. Esu susiplanavusi ir rugsėjo mėnesio kelionę – vėl vyksiu į Graikiją. Kokių pomėgių turiu dar? Na, man tikrai nesvetimos knygos – skaitau. Esu truputį atitrūkusi nuo grožinės literatūros, bet renkuosi filosofines knygas, suteikiančias dvasinio peno.“
Laisvą laiką, kurio Violetai lieka visai nedaug, ji skiria pasimatymams su vaikais, aplanko drauges. Moteris juokiasi – kartais jau nebepakanka paros.
„Darau išvadą, kad sumažėjo judėjimo tempas, užtai ta para tokia trumpa pasidaro, – šypsosi ji. – Anksčiau švęsdavau jubiliejus, susitikdavome su kurso, klasės draugais. Dabar nemažai jų jau išėjo anapus, didelių švenčių nebėra arba joms neatiduodu pirmenybės. Didžiausia šventė – nuvažiuoti pas dukrą į Kačerginę, pamatyti sugrįžusias anūkes, susėsti prie bendro pietų stalo. Taip pat švenčiame Kalėdas, Velykas – sūnus irgi atvažiuoja.“
Optimizmu trykštančią Violetą erzina tik vienas dalykas
Pasiteiravus, ar yra bent vienas dalykas, erzinantis pašnekovę, ši šypteli – jei iš kai kurių asmenų atimtume išmaniuosius telefonus, visa kita būtų puiku.
„Mane erzina, kai atsidarau feisbuką ir paskaitau pirmuosius komentarus. Pastebiu gramatines klaidas, rašymo stilių ir kokie žmonės visa tai rašo. Didžiausia problema, kad jie turi tuos telefonus – amžinas burbėjimas, amžinai viskas blogai. Reikia nuvažiuoti į Graikiją ir pažiūrėti, kokios ten skurdžios mašinos gatvėmis važinėja, o su kokiomis riedame mes? Kiek čia gražiausių namų pastatyta – mes turime viską, tik neturime noro tai pamatyti. Svarbiausia, kad tik karo nebūtų, o daugiau viskas pas mus nuostabu“, – sako Violeta.
Na, o savo bendraamžiams ji turi svarbiausią palinkėjimą – neužsidaryti namuose, kad ir kaip kartais sunku bebūtų.
„Galbūt ne visi turi galimybę pakeliauti, galbūt sveikata neleidžia – juk ir mano amžius jau tikrai brandus. Bet galima išeiti į žmones, stengtis nematyti blogio visame kame. Mes gyvename labai gerai, esame labai laimingi. Čia nėra žemės drebėjimų, matome metų laikų kaitas, gamta – nuostabi. Labiausiai liūdina, kai sako – ai, man nieko nebereikia, aš jau metuose. Metai ant kaktos neparašyti, jie tik pase, tegul ten ir būna. Reikia džiaugtis tuo, ką turi“, – šypteli V. Maculevičienė.