Reda mama tapo prieš 9-erius metus, tada jai buvo vos 20-imt. Ji pati šypsosi sakydama, kad turėti didelės šeimos ji niekada neplanavusi – tuoj pat juokdamasi sako tikrai žinanti, kaip atsiranda vaikai ir kaip reikia saugotis.
„Bet Dievas juos davė – visus keturis, – šypsosi pašnekovė. – Aš pati esu iš dviejų vaikų šeimos ir visada svajojau turėti smagų duetą – mergaitę ir berniuką. Gyvenimas sudėliojo taip, kad auginu dvi dukreles ir du sūnus. Jų vardai – taip pat ypatingi, lietuviški. Pirmoji dukra gimė vasario 16 d., tad pavadinome ją Laisve. Ji davė toną ir kitų vaikų vardams – Vyčiui, Gintui ir Meilei.“
Su Reda, savo daugiavaikės mamos kasdienybe besidalinančia ir socialinėje erdvėje, kalbamės ne tik apie motinystę, jos vargus ir džiaugsmus – jauna moteris pasakoja apie savo verslumą, kovą už savo gerovę nuo pat vaikystės, ryžtą skirtis su vyru turint keturis vaikus, iš anksto suplanuotą laiką sau ir naujai užgimusius jausmus.
– Reda, ar pasikeitė jūsų požiūris į motinystę per tuos devynerius metus? Ar šiandien esate kitokia mama, nei buvote vos gimus Laisvei?
– Tiesą pasakius, nepasikeitė – aš visada buvau atsipūtusi mama. Žaidimų aikštelėje ir pirmajam vaikui leisdavau lipti, kristi, griūti, ugdžiau savarankiškumą. Kai kurie į mane žiūrėdavo nepatikliai, sakydavo, gi prilaikyk už rankos. Leidau vaikams pajusti savikontrolę, savisaugą, discipliną. Jeigu nepasiėmei dūdelės į mokyklą – čia tavo reikalas, aš nededu dūdelių į kuprinę. Aš net nesėdžiu prie pamokų, kaip dauguma tėvų – tai yra vaikų atsakomybė, vaikų reikalas. Aš mokiausi tada, kai man buvo tam skirtas laikas, o jie mokosi dabar. Žinoma, jei prireikia pagalbos ruošiant namų darbus – neatsisakau ir paaiškinu, bet jie tuo nepiktnaudžiauja. Mano dvimetė visada pati įsipila vandens, niekada nėra prašiusi manęs – prisistumia kėdę, užlipa ant jos.
Taip, galbūt mano virtuvė nėra labai tvarkinga ir namai kartais atrodo kaip visiška katastrofa, bet taip vaikai įgis daug daugiau įgūdžių, nei nuolat apšokinėjami. O ir aš tokiu atveju būčiau pikta, pervargusi mama, nebenorėčiau niekur su jais eiti. Dabar yra priešingai – būname, einame, važiuojame, turiningai leidžiame laiką. Kartais – švarių namų sąskaita.
Su vaikais kurti ryšį padeda ir pačios sugalvota taisyklė – bent kartą per mėnesį praleisti dieną ar kelias valandas tik su vienu iš vaikų. Susigalvojame pramogų, nuvažiuojame prie jūros, einame į filmą – tas laikas yra labai svarbus.
– Sakoma, kad jei šeimoje yra daugiau nei vienas vaikas, dažnai vyresnieji padeda auginti mažesniuosius. Ar šį modelį būtų galima pritaikyti ir jūsų šeimai? Galbūt jūsų devynmetė – puiki mažųjų auklė?
– Taip, būtent taip ir yra, o viskas susiklostė natūraliai. Laisvė yra vyresnė, jai – devyneri. Ji puikiai moka pasirūpinti dvimete Meile, man nereikia jai nieko nė sakyti. Bet tikrai priverstinai nereikalavau jos tarsi greičiau užaugti – Meilė yra mano vaikas ir aš ja turiu rūpintis, pilnai tai suprantu. Bet ji padeda savanoriškai, tad man labai gražu į tą ryšį žiūrėti.
Man nei vienas vaikas gyvenime netrukdė nieko padaryti. Kai priklausiau verslių moterų klubui, į susitikimus eidavau su trijų savaičių kūdikiu. Meilė nekėlė jokio triukšmo ir tik miegojo, laikydavau ją šalia savęs, bet niekada nesiteisinau, kad galiu dėl to neateiti į susitikimą. Aš ir dabar į biurą kartais ateinu su vaikais, jei tik prireikia. Gal todėl mano vaikai yra labai socialūs žmonės – su visais sveikinasi, yra mandagūs, sako komplimentus. Tai yra nuostabi mokykla – tiesiog būti bendruomenėje, kurioje yra mama ar tėtis.
Be keturių vaikų namuose dar yra du šunys, tai veiklos – pilna. O kai manęs klausia, ar sunku auginti tiek vaikų, atsakau, kad vieną turėti būtų gerokai sudėtingiau. Įprasta, kad vienam vaikui skiriama labai daug dėmesio – jis neturi brolio, sesės, tad tėvai yra nuolat tąsomi. Pažaisti, padaryti tą, padaryti aną – jie įpratę visą dėmesį gauti sau. O čia to nėra – jei jie nori žaisti, žaidžia vienas su kitu. Pasirinkimas – didžiulis. Žinoma, jie mušasi, pykstasi, bet kartu ir labai gražiai būna. Jei pavargsta vienas nuo kito, dar yra šunys. Tiek, kiek jie duoda vienas kitam, aš, kaip mama, niekada gyvenime nesugebėčiau duoti.
– Stereotipiškai tokioms mamoms, kaip jūs – daugiavaikėms, turinčioms daug veiklų – pareiškiama užuojauta, palydima klausimu, „kaip viską suspėjate, ar nesate ant išprotėjimo ribos“? Ar tenka kartais išgirsti tokių pareiškimų? Juolab, kai esate matoma mama, savo gyvenimo akimirkomis atvirai besidalinanti socialinėje erdvėje, kuriate tinklaraštį „Daugiavaikė“.
– Transliuoju realų gyvenimą – kai yra blogai, tai ir sakau, kad dabar nėra geras metas. Bet iš esmės aš esu pozityvus žmogus – į viską žiūriu su šypsena. Dauguma mano sekėjų – daugiavaikės šeimos, tad jie kaip tik ne užjaučia, o įsikvepia, užsimotyvuoja. Gaunu labai daug žinučių, žmonės man dėkoja, kad įkvepiu nebijoti išeiti iš nelaimingų santykių, negyventi tik dėl vaikų. Aš esu versli, tad skatinu mamas nesėdėti užsidarius tarp keturių sienų, ieškoti veiklos, eiti dirbti – moterys šiais laikais gali tikrai labai gerai uždirbti. Vis dėlto suprantu, kad jei daugiavaikės mamos niekas nepažįsta ir sutinka ją gatvėje su visais vaikais, dažniausia reakcija – užuojauta. Juk iš pirmo žvilgsnio, jai turėtų būti sunku, tiesa?
– Ne kartą esate minėjusi, kad niekada nedirbote samdomo darbo. Kada ėmėtės pirmojo verslo – prieš pirmojo vaiko gimimą ar dar iki tol?
– Kai gimė pirmoji dukra, užsiėmiau tinkliniu marketingu – buvau tapusi regiono vadove, stačiausia savo, pavadinkime, imperiją. Po antro vaiko tapau „Kuria vaikai“ vadove Klaipėdoje, po trečio – įkūriau socialinių tinklų agentūrą. Gimus ketvirtajam, atidariau auklių agentūrą daugiavaike.lt. Galiu pasakyti, kad kiekvienas vaikas man atnešė po skirtingą veiklą. Visi verslai buvo įkvėpti nėštumo, vaikų – juk žinojau, kad augant atžalų skaičiui reikės vis daugiau pajamų. Buvo tokia situacija, kad į šeimą pinigus nešiau tik aš, tad jutau dar didesnį impulsą veikti – ką daryti toliau, kaip elgtis? Man gerai sekasi su pardavimais, dėl to dirbau tinkliniame marketinge. Turiu talentą vadovauti žmonėms, būti lydere, automatiškai atsirado vaikų būrelis. O auklių verslo idėja kilo iš asmeninio poreikio.
– Papasakokite daugiau apie auklių verslą.
– Mačiau, kad žlunga santuoka, nes mes su vyru neturime kokybiško laiko vienas kitam. Vienas paskendęs buityje, kitas – darbuose, niekada nebūname kartu. Ėmiau ieškoti pagalbos – vaikų seneliai gyvena kituose miestuose, tad tai nebuvo išeitis. Liko auklės – pasirodo, ir čia nėra taip paprasta. Vaikai kažkiek su jomis pabūna, verkia – buvau įsitikinusi, kad toks žmogus turėtų mylėti vaikus. Supratau, kad man reikia saugumo, profesionalaus žmogaus – to, ko man trūko toje patirtyje, sudėjau į savo auklių agentūrą. Mes naudojame kameras, auklės yra apmokomos, praėjusios pirmosios pagalbos kursą. Netgi pasirūpiname apranga – man atrodo labai svarbu, kad auklė atrodytų tvarkingai. Vaikas turi būti užimtas kokybiškai, užsiimti lavinamąja veikla. Žodžiu, auklė kartu turi būti ir edukatorė – to anksčiau ieškojau pati, bet neradau.
Be auklių agentūros, taip pat vedu mokymus apie dirbtinį intelektą – savivaldybėms, įmonėms. Kitas verslas – vedu mokymus, kaip administruoti socialinius tinklus. Tiesa, galiu išduoti, kad netrukus turėtų gimti dar viena mano veikla – taip pat šiek tiek bus susiję su vaikais.
– Keturi vaikai, trys verslai – kaip viską spėjate? Suprantu, kad turite nemažai pagalbos iš šono, vis dėlto vaikai kartais serga, o suplanuotus mokymus ar verslo susitikimą, atrodo, ne taip paprasta atidėti ar atšaukti. Kaip elgiatės tokiais atvejais?
– Kol kas derinti viską buvo gana lengva – puse laiko su vaikais yra mano, kita pusė – jų tėčio. Nors ir prieš skyrybas derinomės tarpusavyje. Mano buvęs vyras nedirbo, tad galėdavo bet kada pabūti su jais. Tiesa, panašu, kad netrukus viskas pasikeis – vaikų tėtis išvyksta ilgam laikui į užsienį, tad vienų rankų nebeliks. Bus didelis iššūkis, pažiūrėsiu, kaip seksis. Be to, po skyrybų su vaikų tėčiu praėjo jau nemažai laiko – turiu širdies draugą, kuris taip pat man padeda.
Kita vertus, niekada nesijaučiau esanti aukos vaidmenyje – visada galvojau, ką padaryti, kad nebūčiau ja. Galėčiau verkti, kad nėra senelių aplinkui, nėra nieko, o ir auklė juk nedirba už ačiū. Pati esu nusistačiusi, kiek turiu padaryti ir uždirbti, kad auklę turėti apsimokėtų. Juk yra tokių darbų, kurių nė negalėčiau dirbti – nes ką uždirbčiau, tektų atiduoti, o gal net ir daugiau. Todėl turiu užsitikrinti kelis pajamų šaltinius, ne vieną. Tad mažiau suku galvą dėl to: „o kas, jeigu?“. Vis tik jei kažkas nutiktų vaikams, be jokios sąžinės graužaties nubraukčiau visus darbus, ką įmanoma – deleguočiau kitiems, perkelčiau į kitą datą. O realiai, sukuosi kaip kiekviena mama.
– O kaip planuojate savo laiką? Ar nors dalelė jo lieka sau – knygai, kavai, filmui, kokiai nors grožio procedūrai?
– Mano diena suplanuota minučių tikslumu, o be kalendoriaus, matyt, nelabai begalėčiau gyventi. Žinau, iki kada vaikai turi būti išvežioti po mokyklas ir darželius, kada turi vykti darbai. Kaip randu laiko sau? Į kalendorių įtraukiu poilsio laiką, netgi pietų metą.
Prisipažinsiu, kad anksčiau buvau labai chaotiška – galvodavau, kad turint tiek vaikų kitaip neįmanoma. Bet kai pradėjau planuoti savo laiką, mano gyvenimas tikrai pasikeitė – viskas tapo aišku ir paprasta. Tiesa, iš pradžių laiko sau dienotvarkėje nebuvo – viskas skirta tik darbui. Natūralu, kad buvau visiškai išsekusi – dariau tai, ką reikėjo daryti, bet viduje jaučiasi kaip zombis, nebuvo jokio energijos resurso. O nėra energijos – nėra jokios pridėtinės vertės. Supratau, kad pasipildyti save yra labai svarbu.
Už tos stiprybės slypi kita mano pusė – žinau, kad kažkuriuo metu atsistojau į vyrišką poziciją. Šalia manęs buvęs vyras tapo tarsi mano asistentu, buvo pašonėje. Jis dirbo samdomą darbą, galėjo išeiti tėvystės atostogų ir gauti už tai pinigus – jis taip ir padarė, o aš dariau verslus. Man tai sekasi, man patinka, tai mano gyvenimo būdas. Bet tai labai slidu – nors viską galiu pati ir, manau, visos moterys tai gali, kiek leidžiu šalia esantiems būti stipriems? Manau, tai didžiulis mano minusas – todėl dirbu su savimi.
Labai mėgstu SPA procedūras – tai puikiausiai laikas su savimi. Bet nepamirštu savęs ir dienos metu, ir skiriu pusvalandį, pavyzdžiui, ramiam kavos gėrimui ir telefonui. Tas laikas, praleistas žiūrint į ekraną, man turi būti naudingas – neseku jokių naujienų apie karą, praleidžiu pro akis žiaurius įvykius. Man labai gaila, bet, deja, aš to negaliu pakeisti – tiesa, prisidedu aukodama. Man, kaip jautriam žmogui, tokia informacija įjungtų blokus viskam. Ką žiūriu? Motyvacinius vaizdo įrašus, sėkmingų žmonių istorijas, tobulėjimą ir augimą skatinantį turinį. Neslepiu, kad eliminuoti iš savo gyvenimo neigiamą informaciją buvo labai sudėtinga. Pasistengusi ėmiau atskirti net ir žmones, su kuriais noriu bendrauti, o su kuriais – ne. Tiesiog esu labai atsargi, saugau save.
– O kokia buvo jūsų pačios vaikystė? Ar galima teigti, kad tvirtą asmenybę suformavo vaikystės patirtis?
– Mano vaikystė buvo lengva, didelių traumų nepamenu. Ką tikrai išgyvenau, tai patyčias mokykloje. Tiesa, mano kovos būdas buvo gana grėsmingas, žinojau, kad už save privalau atstovėti – vėliau manęs net berniukai bijojo. Jei reikėdavo eiti muštis – eidavau. Pamenu, ant vieno mane erzinusio berniuko galvos užverčiau šiukšlinę, o ten buvo ledai – nuvarvėjo per visą galvą. Tokiais būdais rodžiau aplinkai, kad nelįstų prie manęs, nes bus blogai. Su ta siena ir keliavau per gyvenimą – jeigu reikia, eisiu kiaurai ir šiandien, bet aplink save pasistatysiu tokią, per kurią niekas nepraeis.
Jeigu manęs kas nors nepalaiko, elgiuosi priešingai – einu ir įrodau, kad galiu tai padaryti. Net ir dėl verslų – manau, bandžiau visiems įrodyti, kiek daug žmonių klydo galvodami, kad aš negaliu. Dauguma iš manęs nesitikėjo nieko – juk esu jauno veido, daugelis net netiki, kad turiu keturis vaikus. Bet man patinka žmonėms sukelti šoko būseną. Moku už save pastovėti ir esu labai stipri.
– Ar nesinori kartais nusimesti šarvus ir pabūti lepinama?
– Už tos stiprybės slypi kita mano pusė – žinau, kad kažkuriuo metu atsistojau į vyrišką poziciją. Šalia manęs buvęs vyras tapo tarsi mano asistentu, buvo pašonėje. Jis dirbo samdomą darbą, galėjo išeiti tėvystės atostogų ir gauti už tai pinigus – jis taip ir padarė, o aš dariau verslus. Man tai sekasi, man patinka, tai mano gyvenimo būdas. Bet tai labai slidu – nors viską galiu pati ir, manau, visos moterys tai gali, kiek leidžiu šalia esantiems būti stipriems? Manau, tai didžiulis mano minusas – todėl dirbu su savimi. Pavyzdžiui, baisiausias dalykas man būdavo leisti už mane sumokėti kavinėje – jausdavausi kaip barakuda.
Dabar mokausi būti tiesiog moterimi, leisti atidaryti kitam duris, užpilti kuro, paskambinti, nuvežti. Tas verslumas, užsisukimas rate pradangina moterišką pusę, kuri yra be galo graži – švelnumas, rūpestis kitais, neskubėjimas, laikas su vaikais, o aš to labai pasiilgau. Tiesą pasakius, bandau mažinti darbų kiekį, suprantu, kad kai kurie verslai ir darbai veikia ir be manęs.
– Nemažai moterų, užsisukusių darbų rate, auginančių vaikus, esančių galbūt toksiškuose santykiuose, neretai atsiduria aukos vaidmenyje. Ir išties – joms sunku pakelti krūvį, emocinį bagažą, juk ne visos geba įrodyti sau ir pasauliui, kad yra stiprios. Ką patartumėte joms, norinčioms įgyti ryžto, valios keistis, keisti savo gyvenimą?
– Aš tikiu, kad žmonės yra unikalūs, bet tuo pačiu mes visi – labai panašūs. Prisiminkime senus istorinius laikus – net ir tada nepriklausydamas kažkokiai bendruomenei negalėjai išgyventi. Lygiai taip pat ir dabar – privalai būti rate žmonių, kad jaustumeisi geriau. Jei nuolat sėdite apkalbų portaluose, tai ką į save pilate? Bet jei yra noras save auginti, būti kitame lygyje, tai ir einate prie žmonių, kurie jau yra tame lygyje. Išsivalykite dabartinę, jūsų netenkinančią aplinką – toks būtų mano patarimas. Net jei tai susiję su gyvenimo partneriu.
Sakote, nėra lengva susirasti naują ratą? Patikėkite – lengva. Kiek visko vyksta nuotoliniu būdu – net virtualūs susitikimai su moterimis, vienišų mamų pokalbiai. Neužsidarykite tarp keturių sienų ir jokiu būdu negalvokite, kad tokia esate vienintelė. Tokių moterų – nemažai, bet ieškokite galimybių, kaip tai pakeisti. Galų gale pradėkite nuo audio knygų, kurios jus įkvėptų, ieškokite jums įdomių bendruomenių. Ir tai ne tik apie mokymus, bet jei yra galimybė tobulėti – pirmyn. Aš suprantu, kad turint vaikų tai daryti yra trigubai sunkiau, bet nepamirškite savęs. Plaunate indus? Įsidėkite į ausis ausinukus ir klausykitės medžiagos – po kiek laiko padėkosite sau, kad mokėtės pardavimų, komunikacijos, dirbtinio intelekto. Vis tik esu įsitikinusi, kad jei norisi tik auginti vaiką – tai taip pat nuostabu. Bet tada svarbus kitas dalykas – nebūti auka ir nesiskųsti tuo.
Man nei vienas vaikas gyvenime netrukdė nieko padaryti. Kai priklausiau verslių moterų klubui, į susitikimus eidavau su trijų savaičių kūdikiu. Meilė nekėlė jokio triukšmo ir tik miegojo, laikydavau ją šalia savęs, bet niekada nesiteisinau, kad galiu dėl to neateiti į susitikimą. Aš ir dabar į biurą kartais ateinu su vaikais, jei tik prireikia. Gal todėl mano vaikai yra labai socialūs žmonės – su visais sveikinasi, yra mandagūs, sako komplimentus. Tai yra nuostabi mokykla – tiesiog būti bendruomenėje, kurioje yra mama ar tėtis.
– Klausimas banalus ir tikriausiai girdėtas ne kartą, bet negaliu jo nepaklausti ir aš – kokie jūsų ateities planai?
– Jei klausiate, ar planuoju dar turėti vaikų, tai visada atsakau, kad nespjaunu į vandenį, nes paskui teks gerti. O šiaip – su auklių agentūra noriu okupuoti visą Lietuvą, vėliau keliauti ir į užsienio šalis, nes žinau, kaip tai svarbu mamoms. Jos juk nori dirbti, realizuoti save, išeiti su vyru į pasimatymus – mano vizija tokia, kad kokybiškų auklių paslauga plėstųsi. Kitas tikslas – būti save realizuojančia, laiminga moterimi, ne tik mama. Tikiuosi, kad viskas ir su mylimuoju bus gerai – beje, kartu sudėjus turime šešis vaikus. Kalbame ir apie bendrą verslą – galbūt mus sujungs ne bendri vaikai, o verslai? Ko palinkėčiau sau? Niekada nesustoti augti, tobulėti, daryti ir… nepamiršti būti ne tik mama, verslininke, bet ir moterimi.