Koks jūsų požiūris į aktyvų Lietuvos gyventojų prisijungimą prie šalies gynybos?
G. B.: Kiekvienas žmogus turi padaryti viską, kas jo galioje, kad apsaugotų save. Tuomet – savo šeimą. O tada dar ir tuos, kurie pasirūpinti savimi ekstremalioje situacijoje negalėtų, – kalbu apie pažeidžiamiausias socialines grupes: senolius, vaikus, gyvūnus.
Kai kalbame apie šalies gynybą ir įsitraukimą į ją, dažnai tai skamba kaip gigantiška, neįveikiama užduotis. Tokia, kuriai reikia profesionalių įgūdžių, ilgo pasiruošimo. Esu girdėjusi karius sakant, kad tam, jog ką nors gerai mokėtum, turi treniruotis 10 tūkst. valandų. Eiliniam žmogui, gyvenančiam įprastą civilio gyvenimą, tai tikrai gali skambėti neįmanoma. Manau, gyventojų užduotys gerokai paprastesnės ir žemiškesnės. Visų pirma – netapti našta profesionaliems kariams. Kuo daugiau gyventojų kariams reikia rūpintis, tuo labiau jų dėmesys ir energija nukreipiami nuo tiesioginės misijos. Būtent todėl, visų pirma, ir turime mokytis ekstremaliose situacijose pasirūpinti savimi. Antra, sakoma, kad už vieno kario nugaros reikia dar 10 žmonių, kurie pasirūpintų labai paprastais dalykais, pvz., virtų maistą, kažką nuvežtų, kažką atvežtų, kažką suorganizuotų, kažkam perduotų informaciją. Visa tai yra gynybos dalis, ir labai svarbi.
Jaučiu, kad kartais užsiliūliuojame tikėdami, jog kas nors mumis turi pasirūpinti. Tas „kas nors“ – valstybė. Bet mes pamirštame, kad valstybė, visų pirma, yra kiekvienas jos pilietis.
A. B.: Mes, lietuviai, turime iki galo neįsisąmonintą priešiškumą karinėms struktūroms. Tas priešiškumas natūralus ir normalus – jis daug metų buvo nukreiptas į okupantų kariuomenę, kuri ilgą laiką veikė mūsų teritorijoje, o privaloma tarnyba joje buvo ne kas kita, kaip prievarta. Kai kuriems šis jausmas galbūt vis dar likęs kaip šešėlis, trukdo jausti pasididžiavimą savo kariuomene ir tarnyba joje. Vis dėlto, tikiu, kad gyjame nuo šios praeities traumos. Mano pačios požiūrį stipriai formavo žurnalistinis darbas – prieš bemaž dvidešimt metų, rengdama reportažus laidai „Karys“, turėjau privilegiją iš arti susipažinti su mūsų šalies gynybos sistema, ten dirbančiais nuostabiais žmonėmis, dalyvauti žiniasklaidai rengiamose pratybose. Sykį net teko kariniu lėktuvu skristi į Kosovą, lankyti tuo metu ten kartu su kitais NATO kariais misijoje dalyvaujančius lietuvių karius. Įsiminė karininkų kartojama mintis, kad, siekdamas taikos turi ruoštis karui, o pasirengimas gintis nėra agresija. Džiaugiuosi, kad dabartiniame mano „burbule“ yra daug sąmoningų žmonių, kurie mąsto panašiai: jungiasi prie pilietinės šalies gynybos, nes suvokia, kad atsakingas esame kiekvienas.
Sakoma, kad šiuo metu pilietiškų žmonių reikia labiau nei bet kada. Tačiau pilietiškumas koja kojon eina su Lietuvos istorija (Baltijos kelias, partizaninis pasipriešinimas). Kaip manote, ar dabartiniai laikai kuo nors išsiskiria?
G. B.: Istorinius periodus labai sunku lyginti, kiekvienas – su savo iššūkiais. Esu jau nepriklausomos Lietuvos vaikas ir net nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors taip arti jausiu karo grėsmę.
Paskutiniu metu praeities įvykius imu matyti kitomis akimis, ne tik faktine, bet ir jausmine prasme. Kažkada vaikščiodama Punios šile sustojau prie ten esančio partizanų bunkerio. Šalia buvo atminimo lentelė, dalis žuvusiųjų gerokai jaunesni už mane. Pamaniau – kokie jauni žmonės, iš kur jie turėjo tiek drąsos? Dabar tokius pačius jaunus, talentingus žmones matome kovojančius ir, deja, neretai krintančius Rusijos užpultoje Ukrainoje. Imu suprasti, kad, matyt, tai nebūtinai karžygiai iš prigimties. Kartais neteisybės jausmas tikriausiai būna toks nepamatuojamai didelis, kad su juo tiesiog neišeina susitaikyti, tiesiog nebegali nieko nedaryti. Esu kalbėjusi su nemažai partizanų, taip pat iš Lietuvos sovietinių represijų metu ištremtų žmonių. Dažnai klausdavau, kaip jie išdrįsdavo kovoti, ir dažnai atsikartodavo tas pats motyvas, kad tai įvyko natūraliai, tiesiog nebuvo kito kelio.
A. B.: Esu apdovanota prisiminimais apie tai, kaip stovėjome Baltijos kelyje, žinau, kas yra tikras maištas, kai sesuo į mokyklą vietoje spaliuko ženkliuko įsisega Lietuvos trispalvę, kai švenčiamos Kūčios kambaryje su kruopščiai uždangstytais langais. Kartais pačiai šie prisiminimai ima atrodyti siurrealistiški – kai juos pasakoju vaikams, klausau viso to jų ausimis, pati stebiuosi, kad taip išvis galėjo būti. Tokia patirtis labai stipriai įsirašo, tampa savotišku pilietiškumą aktyvuojančiu mygtuku. Kita vertus, daugybės svarbių istorinių įvykių liudininkais nė vienam iš mūsų būti neteko, bet jie vis tiek mus veikia. Ta atmintis perduodama kitais būdais.
Kaip vertinate bendrą lietuvių pilietiškumą šiuo metu?
G. B.: Matau labai daug pilietiškų žmonių aplink save. Mes, kaip tauta, labai stipriai sąmoningėjame. Dažnai kalbam apie tai, kad jauni žmonės neina balsuoti, bet kartu savo aplinkoje jaučiu: pasakyti, jog nebalsavai rinkimuose, yra tiesiog baisi gėda. Daug žmonių rūpi, kaip valdoma mūsų valstybė. Rūpi, kokioje aplinkoje mes gyvename, kiek mūsų šalyje saugu gyventi skirtingoms socialinėms grupėms. Mes rūpinamės vieni kitais. Pilietiškumas, visų pirma, yra rūpestis. Rūpestis vieni kitais, aplinka, savo kultūra, ateities kartomis.
Matau ir žalą, kurią mūsų šalyje padarė ir toliau daro agresorių iš Rytų skleidžiama propaganda. Daug metų sisteminingai augintas priešiškumas savo šaliai, nuolatiniai sąmoningai skleisti leitmotyvai, kad „aplink vien vagys ir žulikai“, menkintas pasitikėjimas tradicine žiniasklaida padarė savo – dalis gyventojų įsileido šį požiūrį į gyvenimą ir juo grindžia savo kasdienybę. Nusivylusiais ir aukomis besijaučiančiais žmonėmis gerokai lengviau manipuliuoti, žaisti jų emocijomis, atliepti jų nusivylimą bei pakurstyti taip, kaip patogu.
Kaip rizikos grupę matau dalį vyresnių žmonių. Technologijoms žengiant į priekį dalis jų su užplūdusiu neribotu informacijos srautu liko tvarkytis vieni. Kai kurie visą juos pasiekiančią informaciją priima kaip faktą – neišmoko informacijos tikrinti, atpažinti melagienų, nepatikimų šaltinių, manipuliacijų ir t. t. Dėl to atsakomybės kliūva kiekvienam iš mūsų – galime paklausti, ką jie skaito, paaiškinti, kaip atskirti patikimą šaltinį nuo nepatikimo. Dalis žmonių informacinę dozę nuodų gauna dėl elementaraus nežinojimo, informacinio raštingumo trūkumo.
A. B.: Nesutinku, kad geri laikai kuria silpnus žmones. Vaikai, kurie gimė ir auga nepriklausomoje Lietuvoje, nėra mažiau pilietiški ar patriotiški. Man atrodo, kad jie kur kas stipriau jaučia, kas yra laisvė, ir dar labiau nenorėtų jos prarasti. Jie augo saugūs, todėl turi stiprų pamatą, yra kur kas laisvesni, drąsesni, puikiai suvokia, kas yra nepriklausomybė, ir būtų pasiruošę ją ginti.
Koks jūsų požiūris į dabartines Lietuvos civilinės gynybos bei pasipriešinimo galimybes, ką galėtume tobulinti?
G. B.: Galimybių prisijungti prie įvairių organizacijų – Šaulių sąjunga, Raudonasis Kryžius, komendantūros, „Caritas“, „Maisto bankas“ ir t. t. – Lietuvoje yra begalės. Krizinėje situacijoje tokios organizacijos būtų nepaprastai svarbios, kiekvienas turėtų ką veikti. Manau, kad didėjant srautams organizacijoms iššūkių gali kilti viduje. Visus norinčius apmokyti ir įveiklinti bus nelengva užduotis.
Labai patiko mintis apie visų bendras pratybas. Tokias, rodos, turi skandinavai. Kai pratybose dalyvauja kiekvienas šalies gyventojas. Pavyzdžiui, suskambėjus aliarmui turi pasiimti kuprinę ir nueiti iki slėptuvės ar priedangos. Atrodo, kas čia tokio. Bet taip žmonės bent sužinotų, kur tos priedangos, kiek laiko užtrunka iki jų nueiti, pamatytume, kiek žmonių į kurias vietas suplūsta, koks krūvis yra ryšio tinklams. Galvoje galime susidėlioti, ką ir kaip darytume, bet realybėje daug dalykų gali nesuveikti.
A. B.: Galimybių save atrasti šalies gynybos sistemoje dabar kaip niekada daug. Kiekvienas gali pasirinkti tai, kas labiausiai prie širdies. Pilietiniam pasipriešinimui reikia pačių įvairiausių kompetencijų. Gali susidaryti iliuzija, kad jei niekur nesireikšiu, būsiu tyliai, galbūt diena „X“ mane paveiks mažiau. Mes visi būsime paveikti. Prisijungęs prie pilietinio pasipriešinimo kaip tik padidinsi savo šansus nelikti vienas, lengviau susigaudysi įvairiose situacijose, galų gale jau dabar įgysi daugiau reikalingų žinių ir įgūdžių.
Kodėl pasirinkote prisijungti būtent prie Šaulių sąjungos, ne komendantūrų ar kitų panašius apmokymus rengiančių organizacijų?
G. B.: Šaulių sąjunga buvo pirmasis mano pasirinkimas. Visų pirma, savo aplinkoje turėjau įkvepiančių pavyzdžių. Kartu man buvo svarbu įgyti bazinių žinių, reikalingų krizinėse situacijose. Šaulių sąjunga atrodė kaip tik ta vieta, kur viską galima gauti vienu ypu ir susistemintai. Žavi tai, kad nors ši organizacija ir sukarinta, joje yra laisvumo, patogu užsiėmimus derinti su kitomis veiklomis, stojant nėra griežtų normatyvų dėl fizinio pasirengimo. Be to, jaučiau, kad ir aš turiu ką duoti organizacijai, tam tikrais profesiniais įgūdžiais ją pastiprinti. Jau prisijungusi prie Šaulių sąjungos galiu pasakyti, kad kartu tai labai saugi, palaikanti erdvė mokytis.
A. B.: Šaulius pasirinkau pernelyg daug nesvarstydama. Stoti pasiūlė draugė, su ja buvome kalbėjusios apie įvykius Ukrainoje ir apie tai, kaip padėti moterims kare. Ji pasakė labai paprastai – reikia moterims duoti ginklus ir užtikrinti, kad jos vaikščiotų būriais. Ta mintis vis neapleido. Supratome, kad išrasti dviračio neverta – galima tiesiog stoti į Šaulių sąjungą ir tapti moterimis, kurios turės savo būrį.
Kita vertus, gal šaulystė atsirado ir neatsitiktinai – mano senelis taip pat priklausė šiai organizacijai.
Kas sužavėjo įstojus į šaulius – labai šiltas bendruomenės jausmas, be galo savo veiklai atsidavę vadai ir instruktoriai. Matyti tiek daug dėl to paties tikslo susirinkusių žmonių yra didžiulė jėga. Įgytos žinios ir įgūdžiai suteikia ramybės, tam tikra prasme nuleidžia ant žemės, mintyse apie ateitį gerokai sumažėja dramos. Dažnai manęs klausia, ar daug laiko užima mokymai, kokio fizinio pasirengimo tam reikia. Mano galva, tai yra antraeiliai dalykai. Svarbiausia – nusiteikimas. Jei esi atviras ir žengi su smalsumu, rizikuoji tik dėl vieno – kad smarkiai praplėsi savo galimybių ribas.
Kaip manote, kaip kinta moterų vaidmuo, kalbant apie civilinę gynybą ir atsižvelgiant į anksčiau vyravusį skepticizmą lyties atžvilgiu?
G. B.: Šalia manęs yra daug įkvepiančių moterų pavyzdžių, kurios griauna visus įmanomus stereotipus. Visiškai nesvarbu, ką moterys veikia civiliniame gyvenime, jos puikiai vienaip ar kitaip atranda savo vietą gynybos sistemoje ir ją stiprina. O šiaip, partizaninio pasipriešinimo metais ryšininkės dažniausiai taip pat buvo moterys. Buvo ir kovojusių ginklu, tik galbūt mažokai apie jas kalbame. Dabar moterys tampa matomesnės. Viešojoje erdvėje vis dar matau daug skepticizmo, jis pagrįstas tik senais įsitikinimais ir lyčių stereotipais. Manau, kalbėti apie lytį ten, kur svarbiausi įgūdžiai, keista. Pilietiškumas neturi nei amžiaus, nei lyties.
A. B.: Žvelgiant globaliai, esu tikra, kad apskritai moterų lyderystė ir didesnis jų įsitraukimas į gynybos klausimus suteiktų pasauliui daugiau taikos. Tačiau taktiniu lygmeniu kiekvienai verta išmokti laikyti ginklą.
Gynybai reikia ne konkrečios lyties, o inžinerijos, logistikos, IT, medicinos, komunikacijos, psichologijos bei daugybės kitų sričių eksperčių ir ekspertų. Nemanau, kad dar yra kokių išorinių kliūčių, nebent vidiniai, mūsų pačių mintyse gimstantys su(si)varžymai.