Pirmiausia, tiek vieni, tiek kiti yra įsitikinę, kad jų lūpomis „kalba tauta“. Tiksliau, kad būtent jie atstovauja pilietinę visuomenę ir išreiškia jos lūkesčius, skaudulius ir nuomones. Vieni dėl to, kad juos išrinko dauguma, o kitiems atrodo, kad buvimas žurnalistu savaime duoda teisę manyti, kad visi privalo tikėti ta informacija, kurią platina vienas ar kitas žiniasklaidos atstovas ar žiniasklaidos priemonė.
Antras aspektas sietinas su tuo, kad tiek žiniasklaida, tiek politikai pateikia tik tą informaciją, kurios „tautai reikia“. Patys nusprendžia kokiomis naujienomis gyvens Lietuva. Paprasčiau sakant, jie formuoja informacinę darbotvarkę. Vienas Seime ką nors keistai pakalbėjo ir, žiūrėk, prasidėjo šaršalas (iš praktikos žinau, kad tai dažniausiai būna iš anksto apmąstyta). Panašiai ir su žiniasklaida: kai kurios naujienos būna išmetamos, kad nustelbtų kitas, svarbesnes. Arba specialiai numatytu metu. Tarkim, prieš Velykas skaitome tyrimus apie godžius kunigus, prieš mokesčių keitimą pasirodo „raminantys“ rašiniai su ekspertų nuomonėmis, kad nieko čia blogo. Tačiau oficialiai abi pusės yra „nepriklausomos“, daklaruojančios, kad nemanipuliuoja visuomenės nuomonėmis.
Trečias aspektas susijęs su tuo, kad ir politikams, ir žiniasklaidai reikia „parsiduoti“. Kiekvienas adekvatus politikas (taikau ir sau) mąsto apie ateitį. Kuo daugiau balsuojančių už tave, tuo geriau. Esi susaistytas to, ką žadėjai prieš rinkimus, tačiau, atsidūręs Seime, negali nežiūrėti į vyraujančias nuomones, pučiančius politinius vėjus. Tiesiog norisi surinkti kuo daugiau balsų. Panašiai ir su žiniasklaida. Tik jiems reikia kuo daugiau „klikų“, kuo daugiau prenumeratorių ir kuo didesnio pelno. Ko gero, pirmiausiai dėl to vyrauja atstumiančiai klykiančių antraščių kultūra, kurią galima sutikti ir Seimo koridoriuose.
Išvada nelinksma, bet akivaizdi. Tiek politikai, tiek žiniasklaida yra pasmerkti kalbėti pusiau tiesą. Arba meluoti.
Kad viskas būtų ne taip beviltiška, pateiksiu fantastinius pavyzdžius. Pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei iš tiesų būtų sakoma tiesa. Pradėkime nuo politikų.
Kam patiktų, jei kas nors iš politikų imtų ir pasakytų tokius žodžius: „Gerbiamieji, gal baikime verslo nuopelnus laikyti savais? Pripažinkime: nesugebame nei vieno rimtesnio, valstybiškai svarbaus projekto atlikti be skandalo“. Šis teiginys pykdytų ir pačius politikus, ir valstybės piliečius. Tačiau tokia yra tiesa.
Pereikime prie žiniasklaidos. Naujienų portale atsiranda antraštė, kad laisvos žiniasklaidos niekada nebuvo, nėra ir negali būti. Skandalas. O iš tiesų teiginys apie „laisvą žiniasklaidą“ yra pačios žiniasklaidos pagimdytas, išnešiotas ir toliau auginamas. Tačiau dėsniai išlieka – transliuoti tai, kas perkama, už ką sumokama įvairiais pavidalais. Nacionaliniam transliuotojui šis dėsnis galioja gal net daugiau, nei komerciniais pagrindais gyvenančioms televizijoms, naujienų portalams ar radijo stotims.
Atvirai pasakius, ir vėl pusę tiesos parašiau. Nes jei parašyčiau visą – įdomu kiek ilgai išlikčiau Seimo nariu?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
