Elena Leontjeva. Pensijų langas – ant trijų vyrių. Kaip ir koalicija

Privatus pensijų kaupimas atsirado praėjus keturiolikai metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Jis ženklino kultūrinį virsmą – iš sovietinio, nuo valstybės visiškai priklausomo vaiko prie suaugusiojo, gebančio prisiimti atsakomybę už save šiandien ir ateityje.

Kaupimas pensijai ugdo gebėjimą galvoti apie ateitį, mažina polinkį gyventi šia diena, vartoti ir ieškoti akimirkos malonumo. Šį mūsų polinkį ekonomistai vadina laiko pirmenybės fenomenu. Civilizuotose visuomenėse valstybė siekia jį mažinti, skatindama žmones taupyti ir mąstyti būsimuoju laiku. Vyriausybės atveriamas „langas“ šio polinkio ne tik nemažina, bet dar ir sustiprina – kviečia akimirksniu sugrįžti į saugią valdišką nerūpestingą vaikystę.

Ir tai – ne metafora. Valstybės subsidijų (skatinamųjų įmokų) perskaičiavimas į „Sodros“ taškus reiškia grįžimą prie visiškos priklausomybės nuo valdžios. Jeigu formulės padarys „Sodros“ pensiją su papildomais taškais trumpuoju laikotarpiu patrauklesnę nei privatus kaupimas, daugelis pasirinks „išeiti pro langą“. Kaip bus vertinami taškai ateityje – neaišku. Dirbančiųjų mažės, pensininkų daugės, taigi taškų vertė – itin miglota.

Žmogus, atsisakęs ilgai ir kantriai kaupiamos privačios pensijos, tarsi pripažįsta, kad tai buvo klaida. Pasitraukimas iš kaupimo yra ne tik finansinis veiksmas, bet ir simbolinis: žmogus atsisako savarankiškumo ir grįžta į valdžios globą. Kas bus toliau? Šiandien nežino niekas. Visgi, didelė tikimybė, kad šiandien nepatenkintieji pensijų fondais ateityje bus lygiai taip pat nepatenkinti „Sodra“ ir tais, kas juos ten nuviliojo.

Labiausiai „lango“ išeiti laukia tie, kam „pinigų reikia šiandien“. Tai laiko pirmenybės klasika, o esminis civilizacijos laimėjimas yra kultūra, kurioje kaupti yra natūralu. Be šios kultūros ir susilaikymo nebūtų progreso. Paradoksas tame, kad būtent tiems, kas neturi kasdienio pertekliaus, institucinio kaupimo disciplina yra itin reikalinga, itin naudinga. Mat, šiai grupei labiausiai gresia skurdas senatvėje. Tad kaupti reikia kaip tik neturintiems kasdienio pertekliaus. Kad viena diena jis atsirastų.

Vyriausybė teigė, kad „langas“ būtinas, nes sistema keičiama iš esmės. Bet pagrindiniai pakeitimai – eilinio apdraustojo akimis atrodo švelninantys, o ne bloginantys sąlygas: subsidijos išlieka, leidžiama neribotai stabdyti kaupimą, automatinis įtraukimas keičiamas kvietimu. Tad kam tada reikalingas langas, jeigu niekas iš esmės nepablogėjo? Tiesa, „pabloginimas“ ir „pagerinimas“ čia turi dvi prasmes, priklausomai nuo požiūrio taško: vertinant sistemos nuoseklumą bei tvarumą valstybės lygmeniu arba vertinant „miesčioniškai“ iš „kas man iš to?“ varpinės.

Vertinant iš valstybės pozicijų akį rėžia tai, kad išeiti per langą galima be jokio pagrindimo, be mokesčių ir baudų, o norint atsiimti ketvirtį lėšų vėliau – jau reikės mokėti 3 proc. baudą. Ši bauda nebus skiriama tiems, kas lieka kaupti ir gali nukentėti dėl išeinančiųjų mažinamos grąžos. Reformos rengėjai savanaudiškai pasinaudoja įstatymo leidėjo teise: nutaria prilaikyti baudos pinigus savo pačių valdose, ji atiteks būsimų anuitetų fondui – t. y. „Sodrai“. Kaip bebūtų, žmogus reaguos į baudos tikimybę savaip – ir matys atvertą langą kaip progą, kurios neverta praleisti.

Politikams gi, kurių rankomis atidaromas langas, reikia žinoti, ant ko jis laikosi. Kai langas sunkesnis ir didesnis, jo konstrukcija reikalauja tvirtesnio fiksavimo. Toks langas paprastai tvirtinamas bent ant trijų vyrių.

Pirmasis vyris šiuo atveju – tai žmonių motyvacija kaupti, o ne bėgti. Jis jau girgžda ir garsiai perspėja, kad gali neatlaikyti. Jeigu pasitraukti tampa racionaliau nei pasilikti – tai ne žmogaus kaltė, o sistemos nesėkmė. Vyriai gali būti sutvirtinti – jeigu, kaip žadėta Vyriausybės programoje, kaupimo sąlygos būtų gerinamos, žmonių sąmoningumas – ugdomas, leidžiant atidėti kuo didesnę pajamų dalį, neapsunkinant mokesčiais. Tuomet valstybė pasiektų tai, ko jai ir dera siekti – dalintųsi atsakomybe už žmonių finansus senatvėje, mažintų laiko pirmenybę, skatintų pastoviai atidėti dalį pajamų, nes tik tai yra kelias į gerovę ir socialinį stabilumą. Tai padaryti dar ne vėlu.

Anuitetai apvainikuoja kaupimą pensijai, ir nuo jų patrauklumo priklauso žmonių noras kaupti. Dešimtmetį kaupęs žmogus nenori siurprizų, kai kalbama apie jo gyvenimo santaupas. Nenuostabu, kad būtent anuitetai yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės nepasitiki sistema. Įsivaizduokite: visą gyvenimą privačiame fonde kaupęs lėšas, žmogus staiga išsiaiškina, kad anuitetą jam mokės „Sodra“. Ilgus metus investavus viena logika, pensijos išmokėjimo dieną ji virsta visai kita paradigma. Kodėl išmokėti anuitetų neleista bet kuriai patikimai privačiai institucijai Lietuvoje arba užsienyje – lieka neaišku.

Valdžia šios sisteminės ydos neištaisė – senatvei sutaupytų lėšų išmokėjimas ir toliau liks monopolizuotas „Sodroje“. Tuo tarpu tiek Estijoje, tiek Latvijoje, tiek Lenkijoje senatvei sukauptų lėšų išmokėjimo planus gyventojai gali rinktis iš kelių pensijų anuitetų tiekėjų, ir taip pasirinkti geriausiai jų interesus atitinkantį variantą.

Tad pasiimti pinigus, kol galima be suvaržymų, ir nebūti priklausomam nuo anuitetų monopolio „Sodroje“ daugelį ir paskatins veržtis pro atvirą langą. Šis vyris surūdijęs, cypia ir inkščia. Jis jau nebesaugus – nes tampa argumentu išeiti. Aišku viena – kad anuitetų vyriai lango nelaiko, o atvirkščiai, gali tapti priežastimi, dėl kurios išeinantieji išplėš langą.

Trečiasis vyris – duomenimis grįsti sprendimai. Kiekvienas sprendimas – tiek apdraustojo, tiek Seimo nario – turi būti grįstas sveiku protu. Tačiau pažadėta skaičiuoklė, kuri padėtų žmonėms įvertinti, ką praranda ir ką išlošia išeidami, dar net nesukurta.

Politikai sako, kad viskas dabar priklausys nuo fondų. Tačiau nuo fondų dabar nepriklausys niekas! O štai vienintelį instrumentą, kuriuo pagalba žmonės galėtų įvertinti išėjimo padarinius, Vyriausybė žada sukurti… baigiantis reformos laikui. Bet kuriam teisėkūrą išmanančiam žmogui akivaizdu, kad tik suteikus žmonėms patikimą skaičiuoklę, tik pademonstravus jos veikimą Seimo nariams, galima ramia sąžine teikti reformos projektą balsavimui. Tad trečiasis vyris – sprendimus įgalinanti skaičiuoklė – dar nebus sukurta, o langas jau baladosis. Tai ne vyris – o skylė lango rėme.

Skaičiuoklės nebuvimas rodo ne tik neatsakingumą. Tai – žmogaus kaip mąstančios būtybės ignoravimas. Kai kalbama apie gyvenimo santaupas, sprendimai neturi būti daromi pagal intuiciją ar spaudimą. Jie turi būti gerai pamatuoti – tiksliai, aiškiai ir skaidriai.

Jeigu langas būtų atvertas trumpam, galbūt dar būtų galima tikėtis, kad jis nebus išplėštas per jį plūstančios minios. Bet kai jis atidaromas beveik dvejiems metams, kai informacija neparuošta, žmonės blaškysis, ims klausytis pletkų ir patarimų, daugelio nervai neatlaikys. Juolab kad sprendimas „išeiti“ žada greitą ir konkretų apdovanojimą, o sprendimas pasilikti – vien tik varginantį neapibrėžtumą. Dveji metai atviro lango – ne stabilumo, o nervingos nežinomybės metas.

Šiomis aplinkybėmis trys vyriai gali neatlaikyti. Kai vienas iškleręs, antras surūdijęs, trečias dar sandėlyje. Ir kai artės termino pabaiga, įsivyraus panika.

Ir tuomet, kai vyriai atšoks po vieną, rinkėjai, džiugiai žengiantys pro langą, išeis su visu langu. O gal net ir su visa konstrukcija. Nes kai nėra motyvacijos kaupti, kai anuitetai neskatina pasitikėti, kai nėra aiškumo ir net informacinių skaičiuoklių – tai ne reforma. Tai demontažas.

Po jo, kaip sakoma, nebeliks nei lango, nei kam jį uždaryti. Prisiminsime tik, kad langą laikė trys vyriai. Kaip ir šią koaliciją.