Buvo laikai, kai ateidavo kur nors toks svarbus ponas, valdininkas, kiek pasilamdžiusiu kostiumu, ir darydavo įspūdį tiems paprastiesiems, net baimės į valias įvarydavo. Ir jam tai patikdavo – juk kam daugiau pasidemonstruosi. Į persireikšminusį valdininkėlį tiek vaikystės traumų būdavo sudėta. Ir pavaryti toks gali, ir pasiuntinėti, ir kyšio pareikalauti. Žmonės bijodavo, lenkdavo galvas. Reikalų turėti nenorėdavo.
Daug smarvės išsivėdino. Mano pastarosios patirtys su savivaldybės darbuotojais, SODRA, VMI – pačios geriausios. Visos apie geranoriškumą, profesionalumą ir pagalbą.
Ir vis dėlto, tas sovietinis dvokas – kaip cigarečių, įsismelkusių į sienas, kilimus ir net pamatus, kvapas. Kartais atrodo, kad vėdink nevėdinęs, teks viską nuo pradžios iki pabaigos lupti lauk, kitaip nieko nebus.
Iš kur jis ateina? Ko gero iš skurdo ir menkos savivertės. Baisių visapusiško nepritekliaus laikų. Kai nesijauti ramus, kad esi pakankamai geras ir reikšmingas, tenka tai įrodinėti. Savimi nepasitikintis protas pirmiausiai sumaišys pagarbą su baime, o reikšmingumą – su kitų sumenkinimu.
Ir priešingai – tas, kuris sau pakankamas, vargiai norės, kad jo bijotų ir todėl klausytų. Yra tėvų, kuriems nereikia savo vaikų prilupti tam, kad būtų išgirsti. O tie, kurie lupimu pagarbą skiepyti bandė, dažnai senatvėje stebisi, kodėl vaikai ilgiau užsibūti nenori, tik pasižymi varnelę retkarčiais užsukdami ir atveždami kokį daiktą ar produktą. Sąmoningi žmonės suvokia, kad pagarba ir baimė du visiškai skirtingi dalykai.
Saugiam žmogui taip pat nereiks sumažinti kitų, kad pats atrodytų didesnis. Jis juk ir taip pakankamai didelis. Juokingai atrodo skriaudžiantys silpnesnius. NBA krepšininkai neina įrodinėti savo įgūdžių į pradinukų tarpklasines krepšinio varžybas.
Kiekvieną vasarą Lietuvos pajūrį vis aplanko tie, kurių išvykimą mes laikome praktiškai dievo dovana. Ir keista, kad tuo pačiu vardu su jais vadinamės: lietuviai. Vis dėlto, emigrantų tarpe irgi yra tokia carų rūšis, kurie atvyksta mums, pasilikusiems, įrodyti, kokie jie ponai. Pažiūrėkit: ir šnapsiuko draugeliams pastatys, ir iš cepeliniškiųmeniu rinksis į kainas nežiūrėdami. Spragt spragt pirštukais! Taip pakvies padavėją. Patujins. Agirdi, sakys. Atnešk. Paduok. Pripilk. Taip savo pasiilgtiems giminaičiams padarys neišdildomą įspūdį. Arba bent jau taip galvos.
Šitas caro rūriko mentalitetas nesirenka: atrodo, iš kokio ten beraščio smulkaus bandito, kuris ir emigracijoje mums gėdą daro, kažko stipriai kito gal ir nesitikėtum. Bet pasirodo, kad nesvetima šita baisi sielos liga ir aukščiausiems valstybės pareigūnams.
Velykų vakarą, apie aštuntą valandą, važiuoju aš iš sodybos namo, į Vilnių. Automagistralė A2 pustuštė, visame kelyje matymo lauke galiu pastebėti viso labo kelias mašinas. Ir matau: iš toli per dvi juostas atlekia svarbūs asmenys ant maigalkių! Su švyturėliais keliu nešasi X5 bimbalas ir merso minivenas, traukdamas iš apytuščio kelio paprastus mirtinguosius.
Traukitės iš kelio! Prezydentas važiuoja!
Tiesa, negaliu patvirtinti, kad tikrai prezidentas, bet vienas iš trijų: prezidentas, premjeras arba Seimo pirmininkas. Nausėda, Paluckas arba Skvernelis. Kažkuris iš šių rimtų vyrų Velykų vakarą kažkur labai skuba. Kur? Kiaušinių ridenti? Mišrainė ant stalo verkia nesuvalgyta?
Pasidalinus šiuo komišku vaizdeliu su savo auditorija, ši juokiasi mačiusi vieną sekmadienio popietę ekipažą iš gyvūnų prekių parduotuvės su visu šituo šviesų šou išvykus. Belieka spėlioti, ar čia Grikį, ar Bitę toks emerdžensis ištiko. Skanukai pasibaigė? Kiti šaipėsi neretai matantys Olandų žiede apie 16 valandą su švyturėliais link Pučkorių lekiant, mirtinguosius iš kelio traukiant. Tarp Klaipėdos ir Vilniaus kursuojant tame pačiame stiliuje.
Suprantama, kad šie trys labai svarbūs veikėjai iš tiesų gali naudoti švyturėlius ir reikalauti būti praleistais. Ir neabejoju – žiniasklaidai pasidomėjus, kur šie taip lėkė, jų atstovai spaudai būtinai ras įtikinamą, labai svarbiai skambantį paaiškinimą.
Vis dėlto, didesniais ponais – ponais iš tiesų, o ne tais, kuriems labai reikia pasirodyti ir pasinaudoti visais darbo privalumais, kaip ištroškusiam viskas įskaičiuota svečiui reikia išgerti visą viešbučio baro asortimentą – pasijusti leistų vidinis orumas. Tas, kurį pajutus iš tiesų norėtųsi stabtelti ir praleisti: mūsų prezidentą, mūsų premjerą, mūsų Seimo pirmininką.
Na, o kol kas vaizdzialis toks: traukitės iš kelio, mužikas važiuoja!