Pavyzdžiui, jei kažkam atrodo, kad keiktis negražu, tai dėjau aš vieną riebų ir tris mintyje. Na, negražu tai negražu. Gerai žinau, kad ne keiksmuose reikia blogio ieškoti, o bjauriausi darbai kartais daromi nusmailintomis šypsenomis, blogiausios mintys kai kada siunčiamos tariant švelniausius žodžius. Žinoma, reikia suvokti laiką ir vietą, bet jau geriau retkarčiais ne vietoje nusikeikti, nei nuolat vaikščioti purvinomis mintimis.
Esu aš prekybos centre tą vynuogę suvalgiusi ir nemokėjusi. Ir širdį skaudėjo nebent todėl, kad buvo neplauta. O gal ir dėl to nesusopo. Gyvenime esu pažeidusi milijoną smulkių taisyklių ir keletą kartų truputį rimčiau prasižengusi. Esu pasišaipiusi. Šuns kako nesurinkusi, o po minutės karmos prigauta į kitą tokį patį įlipusi.
Iki pat šiol retkarčiais apeinu kokią nors taisyklę. Ir nelabai dėl to jaudinuosi – net išpažinties nueiti neprispiria, matyt, išrišimo sąžinė nesiprašo.
Tačiau tuo pat metu labai aiškiai žinau savo ribas. Žinote, kodėl sausainių pakuotės miške ant žemės nemeti, o obuolio graužtuką gali? Juk savaime aišku. Taip pat su daugeliu dalykų: tiesiog savaime aišku, kur ta riba, kur tas ženklas, sąžinėje tau liepiantis sustoti, po kurio tu nebekvestionuoji, nebesideri.
Neseniai portalai ir socialiniai tinklai skelbė, kad mirė vienos žinomos moters vyras. Šeimos aš nepažinojau, todėl į detales nosies nekišiu ir pasirinksiu tokį aptakų situacijos aprašymą. Kaip ir daugeliui (tikiuosi? Tai juk žmogiškumo matas) suspaudė širdį: jaunas vyras, jauna moteris, vaikai, nutrūkusi meilės istorija. Kai matau mirtį, visada savąją šeimą norisi arčiau prisispausti – na, nieko čia ypatingo, mūsų rūšiai būdinga. Nepažįsti žmogaus – tai akimirkai nuklysti į užuojautą, švelnų liūdesį, akimirkos įvertinimą, bet tavo gyvenimas sukasi toliau.
Ir vis dėlto, mane šokiravo, kad pasirodo, jautri ir konfidencialia turėjusi būti informacija apie anapilin iškeliavusio vyro tuometinę sveikatos būklę buvo viešinama naglais snukiais, be skrupulų, sekami ir vertinami buvo vyro ligą išgyvenančios šeimos žingsniai.
Visų pirma, žinoma, šokiruoja, kokių šunvočių, moralinių išsigimėlių, esama ligoninių sistemoje. Ir tai, kad Santaros klinikos dar nepaskelbė apie plataus masto vidinį tyrimą, kurio tikslas – ne tik surasti, bet ir nubausti ne išgalvotos, įvaizdžiu remtos, bet elementariausiu bendražmogiškumu grįstos etikos nesilaikančius medicinos darbuotojus, šokiruoja dar labiau. Kai medicinos įstaigos tokiais atvejais tyli suraukusios sėdimąsias, besitikėdamos, kad skandalas tuoj aprims ir visi pamirš, man atrodo, kad jie ten gal tikrai neturi sąžinės ir galvoja ne apie tuos, kurie patyrė labai realią skriaudą, bet vien tik apie įvaizdį, įvaizdį ir dar kartą įvaizdį. Kad jie ten gal kokią hipokrito priesaiką pasirašę?
Na, o antra, mane vis dėlto šokiruoja ir tai, kad nesvarbu – medikas, ne medikas, o kad tokių žmonių apskritai egzistuoja. Ne veltui pradėjau nuo to, kad mat ją galas tą tobulybę. Vienas kitas vidurinis pirštas kelyje dar nieko už dangaus vartų neiškeldino. Bet ar reikalinga sakyti, kad čia buvo toji labai aiški, ryški, nepaneigiama riba, už kurios nė vienas normalus, sveikas žmogus jokia kaina neliptų?
Ir ar reikalinga aiškinti, kodėl? Kodėl nenormalu yra prievartauti? Kodėl nenormalu yra žudyti? Kodėl nenormalu šunis nuo tilto mėtyti? Tai – ta pati kategorija. Šunvočių kategorija. Jie mat baisisi, kad moteris, kurios vyras intensyviai gydomas, apsilankė prekybos centre, bet nesibodi savęs, aptarinėjančių konfidencialia laikomą sergančio ir mirštančio žmogaus būklę.
Mano galvoje minčių nedaug. Daugiau spengiančios tylos, nes šito aš suprasti negaliu. Išvados tik dvi.
Pirma, tikiuosi, kad toji moteris kažkada ras jėgų teisiniu keliu išspręsti šį klausimą. Kelias ilgas, nuobodus, kainuojantis. Tačiau nors šunvočių lubos žemos, jų dugnas pabaigos neturi. Čia kaip su tais nusikaltėliais, kur šimtąkart bausti, niekas rimtai nežiūri, o tada jie ką nors nužudo – nors kaip ant delno buvo matoma, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks, nes įpročiai veda tik į tokią ateitį. Šių veikėjų perspektyvos panašios. Dugnas čia beribis, tai nepataisomi, prasti, sugadinti žmonės.
Antra – norisi paklausti save guodžiančių, kad jie tame „nedalyvauja“, tik kartais paskaito: kaip jūs gyvenate paskui save nešiodami tą dvoką? Žmogus juk yra tai, ką vartoja, tiesiogine ir netiesiogine prasme. Ir tai, ką valgo, ir tai, ką skaito, ir tai, ką mato. Kas jūs esate? Ar taip savęs nemylite, kad užuot kūrę įdomų gyvenimą, kurio, kaip patys matote, kartais gali būti duota nedaug, dusinate save šita smarve? Juk tai ilgainiui tampa suma to, kas jūs esate. Ir dabar jūs esate tai.