Šv. Velykos, pasak prof. dr. A. Lukaševičiaus, krikščionims yra pati svarbiausia šventė, nes yra minimas Kristaus prisikėlimas.
„Tai yra svarbiausias įvykis, kuris suteikia naują šviesą visiems kitiems įvykiams. Dėl Kristaus prisikėlimo visi jo prieš tai išsakyti žodžiai, veiksmai įgauna tikrąją vertę. Jis įspėjo, kad bus nužudytas ir prisikels, o kadangi taip ir įvyksta, tai reiškia, kad viskas, ką jis sakė, irgi yra tiesa.
Iš to džiaugsmo katalikai švenčia visą savaitę. Visos aštuonios dienos yra šv. Velykų oktavos laikotarpis, kiekviena diena yra šv. Velykos sekančią savaitę, tai antroji šv. Velykų diena yra oktavoje sekanti diena“, – pasakojo jis.
Antrąją šv. Velykų dieną pasaulio tikinčiuosius nuliūdino žinia apie popiežiaus Pranciškaus mirtį. Nors mirtis yra liūdna akimirka, tačiau Bažnyčioje ji įgauna kitokią prasmę.
„Mirtis, be abejo, yra liūdnas ir skausmingas dalykas, Dievo nėra norėta, tai yra nuodėmės padarinys, bet dėl Kristaus mirties ir prisikėlimo ji tampa ne galutiniu žodžiu. Kristus atveria vartus į amžinąjį gyvenimą, o mirtis tampa tik vartais ir netenka baugios, tamsios galios“, – teigia prof. dr. A. Lukaševičius.
Kokią vietą popiežius užima Bažnyčioje?
Po popiežiaus mirties žmonės dalijosi liūdesiu, prisiminimais, prasmingais jo išsakytais žodžiais. Kokią vietą Popiežius užima Bažnyčioje ir ar jis gali būti priskiriamas prie šventųjų?
„Popiežius yra Kristaus vietininkas. Jėzus dar savo gyvenimo metu Petrą paskiria, trumpai sakant, pirmuoju popiežiumi savo vietoje, kad jis ganytų kaimenę, to laikmečio kalba kalbant. Petras po Jėzaus yra pirmasis popiežius. Po Petro visi popiežiai yra sekantys Jėzaus vietininkai. Tai popiežius užima labai svarbią vietą Bažnyčioje.
Bet, kaip ir kiekvienas žmogus, jis gali savo vaidmenį atlikti gerai arba blogai. Yra buvę istorijoje labai blogų popiežių, gėdingai, labai blogai savo pareigas atlikusių. Tai popiežiaus pareigos, institucija nepadaro žmogaus nei šventuoju, nei tobuluoju. Jis gyvena savo krikščionišką gyvenimą ir jis atsakys už jį Dievui, o šventumas yra visai kitas dalykas ir skelbimas šventuoju yra atskira procedūra.
Jo prie šventųjų priskirti automatiškai jokiu būdu negalima, savo pareigą jis atliko taip, kaip jam pavyko, o toliau lieka spręsti Dievui“, – atsakė VDU Katalikų teologijos fakulteto docentas.
Paskelbimo šventuoju procedūra – sudėtingas teisminis procesas Bažnyčioje. Jo metu viena pusė bando rasti argumentų, kurie patvirtintų žmogaus šventumą, o kita pusė bando tai paneigti.
„Procedūra yra kanoninis, bažnytinis teismas – labai išsamus, rimtas. Yra paskiriamas žmogus, kurio darbas yra įrodyti, kad jis nebuvo šventuoju. Jis žiūri visus įmanomus dokumentus, faktus, apklausia žmones. Bažnyčia labai rimtai žiūri į šį procesą: ar tas žmogus tikrai gyveno labai dorą, šviesų, džiugų ir aplink džiugesį kitiems keliantį gyvenimą?“, – sakė jis.
Prof. dr. A. Lukaševičius prisiminė 2005-aisiais mirusį popiežių Joną Paulių II, kuris visus šiuos paminėtus standartus atitiko labai gerai.
„Jis buvo pripažintas kaip lyderis, nuostabus žmogus ir tikinčiųjų, ir netikinčių, ir ateistų.
Kai jis mirė 2005 metais, jam atėjo išreikšti pagarbos žmonės, kurie niekada nebūtum patikėjęs, kad tą padarys. Jie [nebuvo] nei krikščionys, nei katalikai ir net dažnu atveju liko antikrikščioniški. Jo asmenybės patrauklumas buvo labai milžiniškas, o šventas žmogus turi turėti tą šventumo spindėjimą, tai reiškia, kad aplink žmonės turi sakyti: „kas čia yra? Kodėl šalia jo taip gera, džiugu? Jis turi daugiau ramybės negu mes.“
Žodis šventasis yra statusas, kurį Bažnyčia įžvelgia, tiria ir sako, kad tas žmogus atitiko tam tikrus labai aukštus standartus gyvenimo su Dievu ir tas Dievo gerumas stipriai atsispindėjo“, – pasakojo jis.
Ar popiežiaus mirtis antrąją šv. Velykų dieną turi simbolinę reikšmę Bažnyčiai?
Popiežiaus Pranciškaus mirtis Bažnyčiai ypatingai svarbią, antrąją šv. Velykų dieną, sukėlė įvairių minčių ir sąsajų tarp tikinčiųjų. Svarbu paminėti ir tai, kad Jonas Paulius II taip pat mirė šv. Velykų savaitės pabaigoje. Ar tai turi simbolinę reikšmę Bažnyčioje?
„Rimtai, teologiškai žvengiant tai ne, Dievas pasikviečia tada, kai pasikviečia ir rimtų išvadų iš to Bažnyčia nedaro, o mes, žmonės, susiejame ką nors su kuo nors. Tai tik tokio populiaraus žmonių lygio [sąsajos], o rimtesnių tai nėra.
Ir tai, kad Jonas Paulius II mirė šv. Velykų savaitės pabaigoje, šventumo bylai nieko neprideda“, – mitus išsklaidė VDU Katalikų teologijos fakulteto docentas.
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Rašykite el. paštu [email protected]!