O gyvenime svarbiausia – tiesa. 2009 m. išleistus atsiminimus LeBronas skyrė motinai, kuri padėjo jam tapti ne tik olimpiniu ir NBA čempionu, geriausiu žaidėju, pripažintu krepšinio karaliumi, bet ir garsenybe, koncertavusia su Jay-Z (ir pranokusia jį populiarumu), dirbusia Baracko Obamos rinkimų kampanijoje, nuo pirmosios šlovės ir rimtų pinigų pasinėrusia į politiką, madą, žiniasklaidą ir filantropiją. Vyru, kurio veidas puošė „Vogue“, „Time“, „Esquire“, „Fortune“ ir „GQ“ viršelius. Ir net pirmuoju sportininku, kurio garbei buvo sukurta Keno lėlė – 2,06 m ūgio, aprengta jo mėgstamais drabužiais ir barzdota.
„Nuo vaikystės mane supo žmonės, kurie skatino svajoti ir rodė, ką gali pasiekti nuoširdžiai stengdamasis. Suaugęs supratau, kaip vaikams reikia gerų pavyzdžių. Todėl bendradarbiavimas su „Mattel“ ir mane vaizduojanti lėlė – tikra garbė“, – sakė jis apie neseniai gautą naująjį Keno ambasadoriaus vaidmenį.
O „Nike“ reklamos? Per dvidešimt metų kuriama batelių linija „Nike LeBron“ padarė jį atpažįstamą visame pasaulyje. Krepšinio karalius karūną nešioja taip, lyg būtų su ja gimęs. Tačiau kūdikiui, atėjusiam į pasaulį prieš keturiasdešimt metų, niekas nežadėjo nei gero, nei lengvo, nei juo labiau legendinio gyvenimo.
Kiti autoriai ne tokie delikatūs. Daug kas mini, kad Gloria James pastojo dar nesulaukusi šešiolikos – nuo atsitiktinio mylimojo, ne kartą teisto Anthony McClellando, su kuriuo išsiskyrė dar iki kūdikio gimimo ir vėliau apie jį nesikalbėjo net su sūnumi. O šis, nematęs tėvo, nežinojęs apie jį nieko, jautė tik kartėlį. „Aš augau niekindamas tėvą. Galvojau: eik po velnių, tėtuši. Suprantate, jis mane paliko. Kodėl jis taip pasielgė su mano mama? Ji gi dar mokėsi vienuoliktoje klasėje“, – rašė LeBronas savo atsiminimuose.
Ar reikia sakyti, kad šeima vos vertėsi? Padedama savo motinos – krepšininko močiutės, Gloria baigė mokyklą augindama vaikelį. O per trečiąsias sūnaus Kalėdas liko be mamos – o vaikas be močiutės. Simboliška, kad tą patį rytą LeBronas gavo ypatingą dovaną – plastikinę krepšinio lentą su oranžiniu lanku ir raudonu, baltu ir mėlynu tinkleliu. Apžiūrėjęs visas lauktuves, paėmė mažą oranžinį kamuolį, iškėlė virš galvos abi rankas, atsistojo ant pirštų galiukų ir įmetė kamuolį į tinklelį.
Glo ir Bro – taip mamą ir sūnų praminė kaimynai, priglobę sunkiai besiverčiančią jauną mamą. Jiedu net miegodavo ant vienos sofos svetimame kambaryje – nušiurusiame ir pavojingame Akrono priemiestyje turtuolių nebuvo, tačiau geraširdžių pakako. Mamos rūpestis saugojo sūnų – o jis savo ruožtu greitai užaugo ir suprato sunkią judviejų padėtį. „Mažam vaikui augti niekur neįleidus šaknų yra labai blogai. Bet iš skundų nieko gero. Jie tik dar labiau būtų prislėgę mamą, kurią ir taip graužė kaltė“, – cituoja Benedictas krepšininko žodius.
Pirmieji Benedicto knygos skyriai – tikras puikaus motyvuojančio filmo scenarijus (keli autoriaus kūriniai ekranizuoti). Būsimoji žvaigždė, kurios turtas šiandien vertinamas 1,2 milijardo dolerių, vaikystėje neturėjo už ką įsigyti amerikietiškojo futbolo žaidėjo uniformos. Mama neįstengė vežioti jo į treniruotes ir apskritai abejojo, kad šis agresyvus sportas tiks jos uždaram ir tyliam sūnui. Tačiau vaikų sporto treneriui Bruce’ui Kelkeriui reikėjo galinio puolėjo – kitaip sakant, labai greito vaiko. Ir devynmečiui staiga atsivėrė visiškai naujas pasaulis. Tiesa, išskyręs Bro su Glo – trečias biografijos skyrius „Jeigu perduosi kamuolį“ tiesiog spaudžia ašarą ir yra grūdinimosi pamoka. Devynerių metų berniukas atsidūrė trenerio Frenkio Walkerio šeimoje – Walkeris ne tik atvedė vaikį į krepšinį, bet ir atstojo niekada neturėtą tėvą, o jo žmona Pamė motiniškai rūpinosi laikinu sūnumi.
Biografas pažymi, kad Walkeris ne tik atvedė LeBroną į krepšinį, bet ir supažindino su kitais sunkiai dirbančiais ir vaikais besirūpinančiais Akrono miesto tėvais. Dovanojo tikrą, saugią vaikystę – išmintinga pora puoselėjo ir itin tvirtą berniuko ryšį su mama, ir padėjo asmenybės pagrindus. Sunku pasakyti, ar be Walkerių ir kitų gerų žmonių pagalbos, už kurią LeBronas ne kartą dėkojo, jis būtų tapęs tokiu geru tėvu ir ištikimu vyru. Ir skirtų tiek asmeninių lėšų skurstantiems vaikams maitinti, rengti ir mokyti, ypač Akrone. Vienas iš turtingiausių ir garsiausių pasaulio sportininkų ne tik prisimena savo šaknis, bet ir vertina jas bei jomis didžiuojasi.
Pirmoji knygos pusė, pristatanti mažiau žinomą LeBroną, ypač įdomi ir įtraukli. Net nestebintiems NBA rungtynių – nes gera biografija – puikus įkvėpimo šaltinis, kad ir kas būtų jos veikėjas. Malonu matyti LeBroną dar bebarzdį ir nepatyrusį, tarp pirmųjų didybės ženklų ir kelių skaudžių pralaimėjimų. Šie puslapiai puikiai iliustruoja čempiono augimą: puoselėjamą talentą ir svajonių siekį, pirmąją draugystę ir meilę gyvenimo draugei Savannah Brinson, su kuria jis buvo kartu nuo vidurinės mokyklos laikų.
Antroji dalis pirmiausia patiks krepšinio gerbėjams (nieko apie šį žaidimą nežinojęs Jamesas akimirksniu perprato taisykles ir techniką, o treneriai greitai pastebėjo jo gebėjimą numatyti varžovų veiksmus, kurti strategiją ir pajusti žaidimą). Daug pasakojama apie keliones po klubus – skyrybos su Klivlando „Cavaliers“ tapo visos Amerikos reikalų, tačiau pasaulis nesugriuvo. Po ketverių metų Majamyje LeBronas sėkmingai grįžo „namo“, o vėliau perėjo į dabartinę Los Andželo „Lakers“ komandą.“
Kad ir apie ką rašytų, Benedictas – visiems įdomus autorius, per daug nesusitelkiantis į įvykius aikštelėje. Didžios rungtynės, lemtingos varžybos – pirmiausia dekoracijos, padedančios atskleisti veikėją. Visoje knygoje karaliauja LeBronas: vyras, ištikimas šeimai ir artimam ratui, lydinčiam jį nuo Akrono laikų, gebantis atsispirti išbandymams šlove, atsakingas bendruomenei, apdovanotas verslininko mąstysena. Ir ištaręs įstabius žodžius: „Kūdikis nejaučia neapykantos dėl odos spalvos, religijos ar kilmės. Neapykantą žmonės kaupia ir puoselėja visą gyvenimą. Vadinasi, žmogus iš prigimties sugeba ir mylėti.
Neoficialių biografijų autoriai remiasi viešais šaltiniais, dokumentais, žurnalistiniu tyrimu, pokalbiais. Jeffas Benedictas – pripažintas autorius, išleidęs golfo dievo Tigerio Woodso bei amerikietiškojo futbolo profesionalo Steveʼo Youngo biografijas, Naujosios Anglijos „Patriots“ sporto komandos istoriją, nuodugnų žurnalistinį tyrimą apie mirtiną E. coli protrūkį, pakeitusį amerikiečių mitybą. Ir šįkart profesionalas pakalbino kelis šimtus artimų LeBronui žmonių – paties žodžiais „The New York Times“, kai kurie iš jų pirmiausia pasitarė su knygos veikėju – ir tik tada sutiko šnekėtis su žurnalistu, tapdami atviriausiais pašnekovais.
Prieš imdamasis darbo, Benedictas peržiūrėjo begalę nuotraukų ir vaizdo medžiagos, perskaitė kiekvieną kada nors LeBrono pasakytą žodį, sudarė smulkią sportininko gyvenimo laiko juostą. Kalbėjosi su kolegomis, kurie buvo rašę apie Jamesą. Kai kurie iš jų siūlė Benedictui surasti LeBrono tėvą, bet pasak biografo, visi lyg susitarę kartojo – pasakoti reikia apie motiną, o ne apie tėvą, kurio nebuvo.
Neturėdamas prievolės derinti teksto, Benedictas galėjo drąsiai nagrinėti ir nepatogias temas. Pirmiausia – tėvo ilgesį. Šis asmeninis jausmas sieja autorių su veikėju – jis pats augo be tėvo, kuriam ir skyrė šią knygą. „Sulaukęs penkiasdešimties jam paskambinau – man tai buvo milžiniškas žingsnis. Prisistačiau: „Čia Jeffas.“ Jis atsakė: „Sveikas, sūnau.“ Paaiškėjo, kad tėvas buvo skaitęs ir išsaugojęs viską, ką aš parašiau. Tai leido man pažvelgti giliau, geriau suprasti save – ir rašyti šią knygą jautriau, pagarbiau. Kai kuriuos praeities klausimus verčiau palikti praeičiai“, – sakė jis „The New York Times“ žurnalistei Elizabeth Egan.“